ir kas iš to, kad susitaikys, jei problema užkonservuojama? taip, susitaikys, tačiau po kelių mėnesių, gal metų tai vistiek išlys ir vėl bus kaip peiliu per širdį, o prisiriškimas tik didės..

kodėl vaikai prisigalvoja visokių susižadėtuvių ir po to nustemba, kad ne viskas yra kaip pasakose būna?

tu ką nuomonės neturi ir tyli, kai ant tavęs varo…čia aš būčiau kažką uždrožus ir dingus iš namų, sakyčiau nafik man ženytis su tavim, jei su mama nesusitvarkai… sakyčiau persigalvojau, gal mum ne pakeliui, jei ant kelių neatšliaužtų, tai kam man tokio lepūnėlio reikia…nes vestuvės yra daugiau jaunosios šventė ir kaip nori taip turi būti…tikrai ne tėvai ar uošviai turi aiškinti ką kviesti ir kaip daryti…gali iš vis tik tėvus pakviest be jokių giminių ir su draugais švest, kaip mano pusseserė, gali prisikviest visus gimines ir paskui bliaut, nes uošviai su giminėm susipyko, buvau vestuvėse kai nuotaka bliovė, nes uošvė padovanojo grandinėlę ir pasakė, kad prisiriš nuotaką prie savo šeimos, nuotakos tėvai su krikšto tėvais užsiuto ir buvo kažkoks lievas balius ;DD

Autore, tuoktis tik po metų… Jauni, įsimylėję, bet pagalvokit, kaip gyvensit kartu po kokių dviejų metų, kai dabar esate net nesusituokę, o tokie dalykai vyksta. Jis aiškiai parodė, kad jam motina yra prioritetas. Nejaugi norit būt visą gyvenimą antra? Ji ryškiai jūsų nemėgsta ir laikui bėgant nukreipinės ir savo sūnelį prieš jus, sakys kokią blogą žmoną susiradai. Jei jis nemoka atskirt pelų nuo grudų- matyt vestuvėm dar gerokai per anksti, tegu gyvena pas mamytę ir pienuką geria.

aš su savo draugu jau 5,5 metų, bet dar bijau, kad jis gali pasikeist… po metų nesiryžčiau tuoktis

susitikite ir išsiaiškinkite viską, kokie jusų jausmai, išsakykite savo nuomone kaip ir čia ir jeigu visgi nuspręsite būti kartu duokite sau daugiau laiko apsispręsti ar tikrai norite būti su juo, nukelkite vestuves , leiskite sau daugiau vienas kita pažinti, išgyventi ir gerų ir blogų akimirkų , kad žinotumėte ar tas žmogus gali būti šalia jūsų ateityje, santuokoje.

Autore, nesituokit.. Bent jau kol kas.. Is patirties galiu pasakyti, kad kuo toliau, tuo gali buti blogiau (bent jau man taip nutiko). Kai pradejau priekaistaut, kad bendrauja su mama daugiau ir atviriau nei su manim, pradejo slepti savo susitikimus, pokalbius ir net trinti zinutes. Mat mama viska zino geriau ir nori tik gero. Buciau pamacius tai iki vestuviu, tikrai buciau begus kuo toliau.. tad geriau pagalvokit ar verta turet toki vyra, kuris prisiekines, kad myli, bet mama vis tiek laikys svarbesne.. Negana to, pas mus tokia situacija, kad prie vyro ji meilinasi, nors ir pasaipiai atrodo, o vos tik jo nera – iskart izeidinet pradeda, na, o vyras tuo netiki, JUK TAI JO MAMYTE…

Kokia pazystama situacija. Neklausiau patarimu neskubet, neteketi ir t.t. Labai mylejau ir tikejau, kad po vestuviu kazkas pasikeis. Mano atsakymas patarejams buvo “man ne su jo motina gyventi reikes, o su vyru”. Nu ir ka, -Issiskyrem po 2 metu, nes gyvenimas tiesiog nepakenciamas tapo.

Aisku, kvaila butu sakyti kad ir Jums taip bus, bet vis del to, neskubekite .

ir man labai pazystama.. saviskiam karta laaabai supykus pasakiau – tai gal eik ir zenykis su savo ta mama.. oooj matytumet kas tada daresi galu gale balos asaru, atrode gyvenimo pabaiga ir t.t. .. daug laiko praejo, su dabartine “anyta” geriausios drauges

Autore,ar sugrįžo vyras iš mamytės ?

Nesuprantu, autore, jūs ką, tikrai tiek nemylit savęs? Kaip galima tiek užsileisti ant galvos anytą, kuri pila purvą ant jūsų tėvų, taip pat žemina ir jus? O jei dar jūsų vaikinas ją palaiko, tai tikrai dar tikitės, kad po vestuvių bus geriau? Na nejuokaukit, po vestuvių būsit engiama mergelė toje šeimoje. Šiaip aš daugelyje problemų poroms siūlau ramiai ir protingai pasikalbėti, bet čia sakau jums – bėkit kol galite.