sveikos, na, nemaniau, kad gyvenime kada pasimausiu ant turko paistalų, bet kažkaip šitas individas paliko mane keistoje būsenoje. Susipažinom Lietuvoj, turėjom galimybę nuolat bendrauti, ir nepajutom, kaip pradėjom vienas kitam simpatizuoti. Na, tiesiog kalbėdavomės iki paryčių, rytais susitikę ir toliau kalbėdavomės apie viską… Ir kažkaip nutiko, kad sunku buvo vienas kito nematyti. Na, aš prisiklausius tų stereotipų apie turkus, ir jis pats kartais pasielgdavo stereotipiškai, kad per daug neliūdėjau jį išlydėdama atgal į Stambulą, bet kai jis išvažiavo… kažkokia skylė atsidarė. Nemoku paaiškinti, bet aš tikrai nuoširdžiai jo ilgiuosi. Prieš išvykdamas jis siūlė lipdyti ką nors, tačiau aš pasakiau, kad geriau to nedaryti, jis suprato mane, bet dabar pati tuo abejoju.

Tai va, šiaip kaip žmogus jis puikus, žavus, protingas, užsiimantis įvairiomis veiklomis, nesekiojantis sijonų, tačiau…jis turkas. o tie stereotipai kartais labai veikia sąmonę.

Kaip manot, ar verta kažkokiu būdu bandyti vystyti santykius su juo, o gal tiesiog numalšinti ilgesį susiradus kokį vietinį mėlynakį blondiną? O gal kas turi pasidalinti patirtimis apie šios šalies gyventojus? Labai laukčiau!