Buvau sukurusi temą apie savo šuniuką, tačiau dėl daug negatyvių požiūrių ir blogo linkėjimų ją ištryniau..

Taigi trumpai, įsigijau išsvajotą šunelį, kuris susirgo baisiu, Parvo virusu..(praėjusį pirmadienį) Kas žino kas nežino, galimybė išgyventi yra ~20 /100 … Tačiau aš apie tai stengiausi negalvoti ir vis kartojau, kad pasveiksim ir bus gerai…

Daugybė leidžiamų , bei geriamų antibiotikų bei vitaminų, daugybė gliukozės ir lašelinių, visą savaitę nieko nevalgėme. Tik viduriavimas ir vėmimas.

Atėjo sekmadienis ir šuneliui dar pablogėjo, visas drebėjo, pakilo temperatūra. Bijojau išeiti kažkur nuo jo, kad jei kas nutiktų galėčiau pagelbėti. Susisiekiau su labai gerai žinoma veterinarė, kuri sutiko mus priimti. Kraujo tyrimai, vėl ampolės ir t.t. Reziumė – jums liko 24 valandos.. Šokas ir neišpasakytai baisu, juk tai mūsų šunelis, šeimos narys, kurį jau spėjome pamilti. Toliau sekė bemiegi naktis, saugojau kiekvieną žingsnelį, kad įsitikinti, jog jam viskas gerai…

Pirmadienį mieste nebuvo nei vienos iš dviejų veterinarių, su nerimu laukėme vakaro. Atvažiavę šuneliui pastatė lašelinę, suleido vitaminus.. nieko nebesakė, nes matė jau ir mano pačios ir mažylio buklę.

Parėjus namo, nulėkė miegoti, kaip visad. Atsikėles atėjo prie vyro ir ka jūs manot, jis jį aplojo!!! (Taip prašydamas valgyti) Po savaitės tragedijos, tai buvo tarsi stebuklas. Šiandien jau 3-ią dieną esamę labai energingi, norim su šeimininkais miegoti, žaisti ir daug valgyti

Įsitikinome, kad meilė ir begalinės pastangos gali įveikti net ir baisiausias ligas