isgyvenu ta dabar

viena diena gyvenimas grazus

kita tiesiog norisi verkt

niekas nerupejo,. gyvenau sau, niekas buvo neidomu, tik draugai. jei grisciau i tuos metus, viska pakeisciau kardinaliai

Dabar tas laikas,bet nebent tik nuotaikos keičiasi dažnaaaai,o šiaip kažinau, kaip tik labiau namisėda esu nei ten su draugais kažkur eit,mieliau kokį filną namie pasižiūriu :3 ir ta prasme nėra taip,kad niekas nerūpėtų:?

Up! Ritaswaika, ka pakeistumet?

Man tas pats buvo, tik tokia nuotaika (gyvenimas gražus ir gyvenimas suknistas) keisdavosi ne kas dieną, o kas kelias valandas.

Same here.

Tikrai nekankino, kaip visko analizavimas gali kankinti, jis tik dżiugina

15-16 m , tai maždaug 9 klasė. Atsimenu, kad per pamokas buvo labai sunku nusėdėti, sukaupt dėmesį, bet nepaisant to buvo labai lengva mokytis ir sugebėjau tą be pastangų. Per pamokas, kai mokytojai aiškindavo kitiems, aš piešdavau į sąsiuvinį arba kalbėdavausi su suolo drauge (tokia pat nenuorama). Konfliktavau su pora mokytojų dėl jų noro dominuoti , ypač su klasės auklėtoja. Dar užsiėmiau patyčiomis iš keleto mokinių, iš savo ir kitų klasių, bet niekada nepradėdavau to pirma. Man patiko, kai bendraklasiai kreipdavosi į mane kaip į korepetitorę dėl chemijos, biologijos, matematikos ir vokiečių kalbos. Mano didžiausia baimė tuo metu buvo, kad mokytojai, kai kurie bendraklasiai ir kitų klasių mokiniai kalbės apie mano blogą elgesį. Tuo metu buvo mainų programa su užsieniu , kai kurie mokiniai priėmė gyventi mokinius iš užsienio, tarp jų ir aš, reikėjo visur kartu juos lydėti, važinėtis į ekskursijas, aš labai susidraugavau su mergina, kuri pas mane gyveno. Ir kai kurie mokiniai iš kitų klasių nesuprato, kaip man leido dalyvauti programoje, jų požiūriu, manęs ten tikrai neturėtų būti, nes aš padarysiu visiems gėdą. Jie bandė mane atskirti ir grasino, kad papasakos tai užsienietei, kuri pas mane gyveno, “visą tiesą” apie mane. Atsimenu, kad tada tai buvo man didelio nerimo priežastis ir kankino baimė, kad jie tikrai papasakos. Dabar nesuprantu, ko aš ten bijojau

atsiprasyciau keletos zmoniu, kiek ,,zbitku,,esu prikretus… susiimciau moksluose.. oi kiek pridirbta buvo, daug mamai nervu kainavau

Man visas tas buvo 13-15 metu. Nuo 16m. As jau dziaugiuosi kai kuriais savo sprendimais ir siaip jau buvo praeje tie durnumai o siaip mane kankino liudesys labai,liudedavau del visko,del visokiu nesamoniu,dabar juokinga pagalvojus,o tada pasaulio tragedija atrode. paskui galvojau,kad mano nuomone svarbiausia ir ka kiti sako nesvarbu,taip pat jauciausi stora ir negrazi..

ar paauglystės laikotarpiu ar dabar (25 m), vis dar tokia pati jaučiuos niekada nebuvo užėmęs depresingas laikotarpis (jei tai dėl vaikinų nesiskaito), visada su visais susišnekėdavau, nekrėčiau kažkokių nesąmonių man nebuvo to paauglystės sindromo, tikriausiai dėl to, kad vaikystėje patyriau artimo asmens netektį todėl ilgą laiką jaučiausi brandesnė nei mano bendraamžiai

Mano paauglystė buvo visiškai normali. Nei nervų kainavau mamai, nei ką. Buvau geras vaikas, taip sakant, nes ir mokslai visad rūpėjo / rūpi, ir apskritai rūpinausi savo gerove, o ne kenkiau jai. Kadangi nuo pat mažens buvau persotinta šeimos dėmesio, tai nebuvau suinteresuota reikalauti dar dėmesio iš ko nors. Žinoma, buvo ir man tų nuotaikų kaitų (lyg dabar jų nebūtų), ir neagrįstų kompleksų turėjau, ko galėjo ir nebūti, aišku.