Labas vakarėlis,

Seniai čia berašiau, ir vėl apsireiškiau tam, kad pasidžiaugčiau nuostabiu dalyku-atsikračiau to, ko neapkenčiau labiau už viską pasaulyje ir per ką galėjau susišikti gyvenimą negrįžtamai! Man 17 metų, buvau nėščia, ir mane tėvai norėjo priverst gimdyt taip nenorimą vaiką, uždaryt namie su juo ir niekur nebeleist-nei į tūsus, nei į plotus, nei į parduotuves su draugėm. Norėjo imt visapusiškai kontroliuot mane ir net univere neleist studijuot, kad nenuklysčiau kažkur per tą „pagundų kupiną“ studentišką gyvenimą. Bet aš padariau abortą-pažįstama studentė rado vieną poliklinikos gydytoją, kuri padeda vargšėms merginoms nieko nerašydama korton ir net neklausdama vardo. Visą gyvenimą būsiu joms dėkinga už pagalbą. Tėvai raunas plaukus nuo galvos, kad neteko anūkėlio, reikalauja pasakyt, kaip pasidariau abortą, bet aš nieko neišduosiu-neprivers. Kai sukaks 18, dingsiu iš namų, gyvensiu kaip noriu ir būsiu laisva bei laiminga. Vaiko nekenčiu kaip paskutinės išgamos ir būčiau tyčia nusivertus nuo laiptų, jei nebūčiau galėjus susitvarkyti. Kodėl visa tai rašau? Todėl, kad parodyčiau jums visiems, mane visaip prieš kelis mėnesius mane bjauriausiais žodžiais išvadinusiems, kai čia parašiau, KAD AŠ JUS NUGALĖJAU. LAIMĖJAU PRIEŠ JUS-AR MATOT? Ir dar noriu palinkėt vienai forumietei, ypatingai žiauriai mane apkeikusiai, niekados gyvenime nesusilaukt vaikų ir visas babkes išleist dirbtiniams apvaisinimams. Ji mane kekše, kale, lakūdra išvadino, užuot užjautus, nes pati jau kuris laikas nepastoja, tarsi aš būčiau kalta, kad ji yra bergždžia karvė. Labai tikiuos, kad ji tai perskaitys.

Ačiū už dėmesį ir žinokit, kad esu labai laiminga, nes neprarasiu tūsų, draugų, jaunystės ir laisvės.