Padekit susitaikyt
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos MD’ietės,norėjau paklausti jūsų,kaip susitaikyti su sunkia ligos diagnoze? Gal kam nors yra papuole tai išgyventi? Labai prasau,padekit,padėkit,parašykit. Galbūt užsiimti kažkokia veikla? Ar pradėt kažką keist gyvenime,siekt kažkokių senų svajonių? Padės bet koks patarimas,ačiū labai..
Kokia diagnoze?vezys?
Prasau,nesikapstykit giliau nei yra parašyta.
Nesuprantu tokių temų: norit patarimų, bet priežastį slepiat.
Neesu susidurusi, bet visada labai bijau tokiu dalyku. Galbut padetu pakeisti mityba? I zaliavalgyste. Minties galia? Kad viskas bus gerai. Ir zinoma, daryti, tai kas patinka, kam pries tai ‘neturejai laiko’
Kas pasikeis jei pasakysiu priežastį? Nieko nepakeis pasakymas. Tiesiog noriu paprasyti patarimu kaip galbūt pakeisti gyvenimą,pradėt pildyt svajones ar t.t; diagnozės pasakymas nepakeis temos, tik pamaitins jusų smalsumą.
Ko cia nesuprast? Koks skirtumas ta priezastis, yra klausimas ir viskas.
Minties galia? Gal kas gali plačiau? Vegetarė esu labai senai.
Manau visu pirma tikek ,kad pasveiksi. Siais laikais medicina labai pazengusi-tai nereik iskart diagnozes priimt kaip nuosprendzio. Manau gyvenciau toliau pilnaverti gyvenima,gydyciaus ir maziau sukciau galva kas bus ateity..
O kas pasikeis kad parasysi,na nebent 5 sec laiko atimsi bersant diagnoze
Nu tai gydytis ir tikėtis geriausio, kas belieka.
jei kokia gydoma liga, domeciaus gydymo budais ir pan., jei kokia galunes netektis, valinciau i uzsieni
O siekt savu svajoniu ir veikt, ka megsti visada reikia, nepriklausomai, ar turi liga ar ne.
Kazkiek mintis susideliot gal padetu psichologas ar psichoterapeutas.
Tikėjimas dėl pasveikimo – taip tikiu į tai. Bet gydytojai pasakė – 5metų laikotarpyje jei pasveiksiu- tada liga atsinaujins po kiek laiko bet labai mažai,jei nepavyks – dideliu progresu ir visam gyvenimui- kurio gali nebuti labai daug,su dar rimtesnėm pasekmėmis. Tai atrodo tai labai mažas laiko tarpas, per kurį galimą nuveikti nei daug nei mažai,tai ir prasau patarimo nuo ko pradėti,kaip pradėti ir t.t
Aš visada sakiau – žinosiu, kad kažkas negerai su gyvenimu vyksta, kokia nepagydoma liga užpuls – nusirėšiu savo plaukus labai trumpai, nes visada to bijodavau, o po tokių naujienų ne plaukai galvoje būtų.. Žinoma, čia priklauso nuo diagnozės – jeigu vėžys, tada tai nebūtų didžiausias mano tikslas. Bet matyt pakeisčiau gyvenimą iš pagrindų. Nešvaistyčiau laiko su žmonėmis, su kuriais dabar būnu iš mandagumo, nesėdėčiau prie kompiuterio, ar namie, net jei ir liga ribotų judėjimą ar veiklą, vis vien geriau laiką leisčiau kažkur kitur. Kasdien susitikčiau vis su kitu savo draugu ar pažįstau, su kuriais labai buvo gera gyvenime. Visiems pasakyčiau kažką gražaus, eičiau su kiekvienu atsišėlti, atsibūti.
Na, diagnozės parašymas, matyt, svarbus tuo, jog nuo jos labai iškart tampa konkretu ką galima pasiūlyti. Nes daug kas gali pradėti siūlyti veiklą, kuri visiškai ryškiai pjautųsi su liga (fizinis neaktyvumas ir t.t.)
Na, o šiaip, manau svarbiausia nesusikoncentruoti ties ta mintimi, kad liga – jau viskas.Tiesiog kažką veikti, būti dažniau ne savo galvoje ir mintyse, o veikloje, kad ir paprastuose šokiuose, kad ir kavinėje su draugėm. Gal jei mintis nukreipsite kažkur kitur, nepastebimai liga pradės trauktis. Net jeigu ir ne – laikas bus praleistas žymiai nuostabiau, nei ruošiant save blogiausiam.
Linkiu sveikatos ir kad nelemta liga pasitrauktų!
@triksey įkvepiančiai skamba,ačiū labai
Ech.. pries penkis metus suzinojau kad mama laabbaaaii sunkiai serga..3 stadija.. per 5 metus ji patyre 3 chemoterapijos kursus, switinimus.. operacijas.. wisko buvo, sunkiu tiek namiskiams tiek ypac jai dienu.. nezinau, is kur mama tiek eme stiprybes.. bet ji visada sakydavo, jog jai padeda tai kad ji visada atwirai visiems pasakodawo sawo ligos istorija, daug bendraudawo tiek su seima, tiek su ligoninese sutiktais zmoguciais.. manau swarbiausia neuzsisklesti savyje.ypac padeda teigiamos emocijos.. mastymas ir sawes itikinimas kad viskas bus gerai! Siandien daugiau kaip 4men kai mamytes salia nebera.. as ir aplinkiniai wis dar nepamirstame jos optimizmo kad wiskas bus gerai. Tikiu, kad butent toks mastymas ir nusiteikimas jai padejo isgyventi 5 metus.. labai noreciau padet Tau! Parasyk man pm !
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
