Sveikos!

Pastaruoju metu, nors ne, kur kas ilgiau, esu gan keblioje situacijoje…

Žiemos viduryje susipažinau su vaikinu, iš pradžių lyg nesileidom į jokias poras, susitikdavom kartą per savaitę, vėliau retsykiais ir dažniau, kultūringai leidom laiką, nueidavom į kokią kavinukę pasėdėti, paplepėti ir tiek.

Nors susitikdavom pakankamai retokai, tačiau “bendraudavom”, t.y susirašinėdavom jo iniciatyva kasdien telefonu, internetu, tad to virtualaus susižavėjimo ir dėmesio gaudavau per kraštus, kas ilgainiui pradėjo erzinti, nes sunku būdavo susikoncentruoti į savo veiklas, kažkaip pradėjau jausti, kad jam patinku kaip mergina, nors ir nedrįsdavo to akivaizdžiai parodyti, aš taip pat stengiausi atsargiai reaguoti ir šiltų jausmų nerodžiau.

Gyvai šis vaikinas daug kuklesnis ir ramesnis, nors ir pati esu iš tokių, tai visa tai per daug nemaišė.

Taip mums susirašinėjant, retsykiais susitinkant, atėjo pavasaris, teko susitikti su jo šeima atsitiktinai, net keista, bet mane labai gražiai sutiko, priėmė “kaip savą”, iš bendravimo ir jo lūpų supratau, kad palikau gerą įspūdį Po to susitikimo pradėjau justi, kad jo dėmesys tik dar labiau išaugo, pradėjo siuntinėti bučinukus, rašydavo, kad brangi ir svarbi esu. Panašiai yra ir dabar: retsykiais susitinkam, daug susirašinėjam. Abu studijuojam tame pačiame mieste, gyvenam vienas nuo kito pakankamai arti, tačiau susitinkam retokai..

Ir viso to fone esu aš ir mano jausmai.

Negaliu sakyti, kad tas vaikinas man nepatinka, ne, patinka tikrai! Jis labai geras, susitikus rūpestingas, negaili gero žodžio, visada turim apie ką pašnekėti, tačiau yra daug daugiau dalykų kurie man kliūna, nei patinka. Mes susitinkam, vaikštom už rankų susikabinę, jis džiaugiasi, kad esu “jo draugė”, nors realybė yra gerokai kitokia. Svarbiausios priežastys: nejaučiu traukos kaip vaikinui, jis kūdutis, neitin patinka man jo apsirengimo stilius, yra pakankamai neiniciatyvus, nevyriškas, nesijaučiu šalia jo saugi, aišku, niekada neišdrįsčiau jam taip pasakyti į akis. Atrodo visą gyvenimą norėjau kažko kito, bet atsirado toks ir ne kitoks.

Kartais taip norisi pabėgti nuo jo ir viską baigti, bet neįsivaizduoju, kaip aiškiai pasakyti, kad viskas baigta, bandžiau užuominom jam savo pamąstymus išsakyti, bet jis puolė rašyti, skambinti, atlėkė iki manęs su gėlėm ir vėl susilydžiau, nes per kurį laiką prie jo prisirišau ir pačiai viską nutraukus būtų labai sunku, nes tikrai trūktų ir dėmesio ir tų gražių žodžių, bet tikrai širdagraužių pakankamai daug ir nebesinori apgaudinėti savęs ir jo. Norisi atitrųkti nuo visko ir išsiaiškinti visiems laikams, kaip tą padaryti taktiškai ir gražiai – nežinau.