Palūžau. Pavydas kitoms
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Prašau tik nesmerkit, neironizuokit, nesijuokit, kvailai jaučiuosi pati jau dėl to, ką parašysiu.
Esu daili, išsilavinusi mergina, gerų manierų, geros širdies, tikrai draugiška su visais, studijuoju šiuo metu architektūrą, paskutiniai metai. Pažįstu kelias tokias merginas, gan garsios jos, kartais toks pavydas apima… Nelinkiu joms nieko blogo, nesityčioju, tik va merginos nieko per daug neveikė mokykloje, studijų joms nereikėjo, jos viską dėjo į išvaizdą, kuri šiaip yra ganėtinai vidutinė, tik sutvarkyta.
Na ir aš vis pagalvoju, kad savo gyvenimo didžiąją dalį skyriau mokslams, išvaizdos per daug niekada nesureikšminau, tik tiek, kad dabar pasižiūrėjus, jos susižvejojo turtingus vyrus, o dabar gyvenime sau gali leisti daryti kas tik patinka, o aš žinau, kad pabaigusi studijas tikriausiai dirbsiu pas kažką aistente už vos ne minimumą nuo ryto iki vakaro dar penkis metus su itin mažomis perspektyvomis uždirbti daugiau… Kartais tiesiog taip pavydžiu toms merginoms, kurioms tėvai nekalė į galvą, kad mokslai yra viskas, kad svarbiausia – gera specialybė ir panašiai. Taip, žinoma, pagarbos gal daugiau užsitarnausiu, bet va būtų turtingas vyras, galėčiau steigti savo įmonę, dirbti vos ne tik savo malonumui, nestresuoti dėl nieko, kaip dabar kai kuriom naktim net nemiegu, nes baisu labai dėl ateities…
Ar jums taip kartais nebūna? Kad norisi vos ne tik rankas nuleisti…
Labai norėčiau, kad kas atvirai pašnekėtų, papasakotų, kaip įveikia tuos jausmus.
Neįsivaizduoju, kaip ji tai sugebėjo, nes matot, penkis metus baihus architektūrą, privaloma dirbti asistente tik. Neįmanoma jokio kito darbo gauti, tvirtinti jokių projektų. O geros praktikos užsienyje yra tokios už kurias dar ir pačiam reikia susimokėti. Šiaip aš nelabai tikiu tom pasakėlėm, kurias žurnaluose rašo, daug kas ten pagražinta. Aš viską, žinoma, darysiu, kas mano rankose, kad tik kažkur daugiau kažką nuveikti, bet į užsienį išvažiuoti toli nuo šeimos niekada nenorėjau. O Lietuvoje, deja, perspektyvos tikrai tik tokios nebent turi kokių pažįstamų ar savų lėšų.
Ne visoms skirta turet turtingos vyrus, kas belieka …susitaikyt su situacija
oi oi , kaip aš suprantu tave. Baigiau mokslus, pagal specialybę darbo nerandu, nes nėra patirties, toliau mokausi ir kitaip tariant investuoju į save, kadangi pinigų reikia mokslams, dirbu ne pagal specialybę ir taupau…
Atrodo dirbu ir vis tiek negaliu sau leisti NIEKO.. o jau norisi ir iš tėvų išeiti, turtingų tėvelių neturiu, kurie paliks ar nupirks butą reiks kažkaip kurtis pačiai, bet ką kalbėt apie nuosava nama, kai tokios kainos ir tokios algos… o taip norisi nors karta nuvažiuoti pailsėti. būna būna užeina toks liūdesys, kad atrodo kam stengtis, jei vis tiek nieko iš to nėra
Pabėdavau D
ko gero normalu taip jaustis kartais, ypač kai esate pavargusi. Bet esate labai jauna, jūsų laukia ilgas kelias, ir nueisite ten, kur jums skirta. Ta išorė, kurią matome, įspūdinga, bet tų gražuolių kurpių nesunešiojot ir nežinot, kaip jos iš tikrųjų jaučiasi, kuo gyvena. Kiekvienam skirtas jo kelias. Šito nepakeisit, tiesiog esate tokia kokia esate, neeikvokit laiko pavydui. O autoritetas ir pagarba ateina su metais ir darbais. Pailsėkite ir pabūkite šiame momente. Sėkmės jums (liūdnas ruduo praeis ir visiems bus lengviau )
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
