Indas buvo pirktas sendaikčių parduotuvėje , mama dažnai ten užsuka norėdama nusipirkti ką nors neįprasto , reto .

Emilija, čia tiesiog kiekviena išsako savo nuomonę, o ar jos sutampa su kažkieno, ar ne, jokio skirtumo. Aš iš patirties pasakiau, ką mano manymu reikėtų daryti, kitų patirtis kitokia na, o kas ten rašė apie demonus, jie turi turėti kokį nors materealų pavidalą, persikūnijimą ar pan, nematomi, skirtingai nuo mano išvardintų, jie neegzistuoja….

Mergaitės, gal nepuldinėkim vieni kitų, ypač, kai vieni kitų nepažįstam ir nežinom, ok?

Whatever, pasakokit toliau, man irgi įdomu skaityt aš nieko nesakau dėl to, o čia jau kas ką mato ar galvoja yra jų pačių reikalas, tad tikrai nesupykau tiesiog norėjau draugiškai įspėti apie pašalinius efektus

taip visiskai sutinku, kad jie apseda zmogu, bet is pradziu demonai gasdina zmogu savo buvimu, jy provokuoja, ir jie stipreja nuo zmogaus baimes.

gal kas nors dar gali papasakoti ? baisu ,bet labai idomu na nemanau kad tai kazkas mistisko ,bet ir man atsitiko sis tas . Buvo jau labai velus vakaras gulejau lovoje tamsoje ,katinas miegojo su manim ,klausiausi muzikos per ausinuka ,ir tada tarsi kazkas spyre i lova ,ne i ciuzini o i tokia medine dali kuri buna po ciuziniu ,katinas pasoko ir as ,zinau, kad tai buvo ne ciuzinio spyrokles ar kazkas po lova ,veliau negalejau uzmigti rodesi kad kazkas sedi ant lovos arti manes ,labai baisu buvo o ir katinas sedejo ir tasi ziurejo i ”kazka” as ji kveciau ,bet jis tik sedejo ir ziurejo o veliau isejo ,tikrai turbut baisiausia naktis gyvenime ,prisimenu ta nakti prisimeldziau , kad tik daugiua tokiu dalyku nebutu ,na iki siol ramu D

Mane tokie dalykai lydi visą gyvenimą. Man buvo klinikinė mirtis, buvau komoje, todėl yra sakiusių, kad čia kažkas susiję.. Tfu tfu tfu, dabar ramu (bet tik po to, kai apsilankiau, pas iridologą)

Pats pirmas tokio pobūdžio nutikimas man įvyko kai buvau gal 12m.

Kaimynystėje gyveno mamos krikšto tėtis. Jis jau buvo labai senas ir žiemą paslydęs ant kelio susitrenkė galvą ir mirė. Namas stovėjo tuščias, kol jį pardavinėjo. Pabrėžiu : namas medinis, labai senos statybos (buvo pastatytas prieš antrojį pasaulinį karą) Atėjus vasarai aš su kaimynu ir netoliese gyvenančiu berniuku kažkaip landžiojom prie to namo negalvodami, jei neklystu žaidėm kažką ir aš prie to namo radau raktą. Ant juodos virvelės. Mamos krikšto tėtis dažnai ateidavo pas mus į svečius ir laikydavo rankose tą raktą. Todėl aš labai nustebau, kodėl jis voliojasi prie namo. Na žinoma tada suveikė vaikiškas smalsumas. Aš kaip visada mėgstu įrodinėti savo tiesą ir drąsą, sakau einam patikrint, ar tinka tas raktas. Prieangio durys visada atidarytos, nes jos labai senos, medinės ir vos užsidaro. Norint prieiti prie normalių durų, reikia užeiti į tą prieangį, o jame iš abiejų pusių langai. O tada už jų dar po langą jau į namus. Juokinga tai, kad bernai labai bijojo ir aš nuėjau viena. Tik atidariau pirmąsias prieangio duris ir kažkas labai stipriai tris kartus pabeldė į langą iš namo (vidaus) Mes aišku pradėjom visi klyk ir nubėgom kuo toliau. Namo viduje nieko negalėjo būti, nes pas mus kaime labai ramu, visi senkūriai, jokių valkatų, bomžų ir t.t. nėra, o namas žolėmis jau apaugęs, nes niekas ilgai nesilankė, o jei būtų apsilankęs, matytusi nors pramina žolė (arba ji būtų nušienauta)

Nubėgom aplinkeliu iki mano namų ir nežinojom kur dėtis. Tėvams bijojom sakyt, o patys nežinojom ką daryt.. Kaimynas jaunesnis keliais metais už mane, sedėjo ir verkė iš baimės. Tada aš su tuo kitu draugu įsidrąsinau ir susitarėm nors praeit pro tą namą, drąsą išsibandyt. Einame pro namą, aš mojuoju tuo raktu ir sakau ‘Dėde Zenonai, čia mano raktas ir aš tau jo neatiduosiu’ (nežinau kur mano protas tuo metu buvo) na ir tada jau į kitą langą ( į tą kuris buvo į mus, į kelią) vėl kažkas dar stipriau tris kartus pabeldė. Na net dabar rašant šiurpuliukai bėga per kūną… Mes aišku vėl klykt ir į kitą kaimo galą nubėgom. Grįžom pas mane. Pradėjo kelios valandos, įsidrąsinau nueiti iki to namo ir išmesti tą raktą. Atbėgau, mečiau į namo pusėje esančią žolę ir pabėgau. Tas namas dar stovėjo dvi vasaras, tai visada aplinkkeliu važinėdavom (nors ten dvigubai ilgiau) arba jeigu pro namą eidavom ar važiuodavom dviračiu, tai rūkdavom kaip dūmas. Labai bijojom. Apsiraminom kai tik jį nugriovė… Dabar ten naujame name gyvena nauji žmonės, tai dabar nors nebaisu pro ten eiti … Va toks man pirmą kartą įvykęs mistinis įvykis. Viskas detalė į detalę, jokių pakeitimų.. Po šio nuotykio jau praėjo 4m. tai pati negaliu patikėti, jog man taip buvo. Tą naktį miegojau su mama, nes buvo labai baisu. Tai atsimenu, kai pabudau ir girdėjau kažkieno sunkų kvėpavimą. Tarp durų mačiau žmogaus siluetą. Iš baimės nieko negalėjau pratart, nesugebėjau net mamos pažadinti. Neatsimenu, kaip užmigau.

Jeigu kam įdomu, galiu papasakoti ir kitus nutikusius dalykus..

Vieną istoriją ir aš prisimenu. Mano kaimynė pasakojo apie jos mamos draugės nutikimą. Ji su šeima gyvena daugiabutyje, pirmame aukšte. Po kiek laiko pradėjo dėtis keisti dalykai. Bute buvo neįmanoma VAIKŠČIOTI. Pasakojo, kad toks jausmas lyg kur tu žengi, tai ten iš apačios beldžia. Tai buvo seniai, dar sovietiniais laikas, tai kaip tą butą gavo net nežinau. Bet po to paaiškėjo, kad tas namas buvo pastatytas ant kažkokių senų kapinių…

Na sekantis kartas buvo po metų. Su draugėm sugalvojom iškviesti dvasią (dabar niekada neišdrįsčiau to padaryt..) Aš visą laiką labai domėjausi tokiais dalykais, todėl nusimaniau kaip kas turi būti. Kaip tarėm taip padarėm. Kitą dieną susirinkome prie tokio mini miškelio, kuriame buvo palaidotas vienas iš kartu dalyvavusios merginos prosenelių. Jį ten palaido dar karo laikais, bet mes nežinojome, jis ten visdar buvo užkastas, ar buvo pasilikęs tik kapas. Žinojome, jog jeigu iškvieti demoną, jis įsikūniją į kokį nors gyvą padarą, bet į tai nesigilinome. Atsinešiau žvakių, visokių žolelių, akmenų. Kaip tyčia buvom penkios. Susėdome ant to kapo ratu. Su šakele nupaišiau pentagramą. Kiekviename krašte uždegėm po žvakę (išviso penkias, kiekvienai po vieną), uždeginėjome žvakes iš eiles, jeigu kuriai nors užgesdavo, viską uždeginėdavom nuo pradžių. Kai uždegėm žvakes, susikabinom rankomis ir pradėjom kartoti ‘dvasia, kviečiame tave į gyvūjų pasaulį’ ir taip daug kartų. Kiekviena galvojo, kad vistiek nieko neiškviesim ir viskas bus tik juokais. Kartojom keliolika kartų, tada užgesinom žvakes ir viską palikusios išėjome ant kelio. Virš mūsų pradėjo skraidyti varna. Neatkreipėme į ją dėmesio. Po geros valandos susivokėme, juk kur mes tik einame, jis skrenda visur iš paskos ir įkyriai karksi. Praėjo kelios valandos, o mums jau ir baugu pasidarė.. kur mes – ten ir ji. Ir kad karksi..!! Garsiai garsiai. Išsigandom. Nuėjom pas vienos iš mūsų motiną, viską jai papasakojom. Keista, bet net ji išsigando.. Davė mums šventinto vandens ir liepė grįžti į tą vietą, padaryti viską tą patį ką darėme ir sukalbėti ‘Tėve mūsų’. Mes labai bijojom ten grįžti, bet sukaupusios drąsą nubėgom, kuo greičiau viską padarėm, drebančiom rankom pakartojom visą ritualą, pasimeldėm ir išbėgom ant kelio. Kas vyko toliau, dar iki šiol pačios netikim. Varna skrido būtent virš to mūsų ‘mini miškelio’ ir staiga sustojusi dėjosi į žemę. Atsitokėjusios įsidrąsinom jos paieškoti. Ieškojome visur, ten plotas labai nedidelis, bet niekur jos neradome.

**

Ir gal nuo 13m. visada jaučiau, kad būnant namie, yra kažkas dar. Nesvarbu, būdavau viena namie, ar ne – jausdavau, kad kažkas yra! Girdėdavosi visokie garsai, krebždesiai. Ir tas bjaurus jausmas, kad kambaryje yra kažkas, ko nematai, bet jauti. Prieš metus buvau viena namie su savo vaikinu. Sedėjome virtuvėje, gėrėme arbatą.. ir tik girdim, kažkas palėpėje vaikšto. Garsiai, žmogaus žingsniais. Pas mane palėpė per visą antrą aukštą (na paprastas antras aukštas, tik nepilnai įrengtas).. Draugas labai išsigando, o aš vaidinau, kad nebijau.. bet ištikrųjų uuuj kaip nejauku buvo.. Brr.

Gerus keturis metus miegodavau su šviesa kambaryje. Šią vasarą, vieną dieną kai buvau viena namie, brolio kambaryje paleidau labai garsiai muziką ir atėjau į savo kambarį.. stoviu, maivausi prieš veidrodį ir bac durys stipriai atsidarė. O jeigu vienu metu atidarai mano ir brolio duris, jos susikerta. Ir jos atsitrenkė į brolio duris ir pradėjo viena į kitą trankytis, tartum norėdamos užsidaryti į priešingas puses. Aš galvoju numirsiu iš baimės. Čiupau fotika, telefoną ir išbėgau į lauką. Dar buvo šviesu, visa šeimyna buvo išvažiavusi.. sedėjau ir bijojau net į namo pusę žiūrėt.. nežinojau kur dėtis. Gal po valandos įsidrąsinau įbėgt į namus, išjungt muziką, greitai užrakint duris.. Sėdau ant dviračio ir išvažiavau pas tetą.

O dėl miegojimo su šviesa.. tai tėvai pyko dėl didelių sąskaitų už elektrą ir mama nuvedė mane pas iridologą. Jis su spec.aparatu nufotografavęs mano akį man pasakė daugybę dalykų apie mane ir netgi tokių, kurių negalima nustatyti pagal sveikatą. Pvz. apibūdino mano ir mano vaikino pakabukus, kurį aš tuo metu jau buvau išmetusi į tvenkinį. Na žodžiu, sedėjau ir klausiau akis išsprogdinusi. Papasakojo, kad pas mane namuose tikrai yra dvasia, kitaip tariant ‘domovoj’, bet jis nėra piktybinis. Tiesiog jis pyksta ant manęs, nes jaučia, kad greitai išeisiu iš namų. Ir nenori, kad taip nutiktų, todėl reiškiasi visaip. Liepė man nupirkti jam saldainių, padėti į stiklinį indą ir palikti stovėti kurnors. Po vizito iškarto nulėkiau į Nofrą, nupirkau saldainių, idėjau į stiklinį indą.. pastačiau ant spintos ir tfu tfu tfu, viskas nurimo, miegu ramiai ir be šviesos.