Pasimečiau, pasakykit savo nuomuonę
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
sveiko merginos, niekada negalvojau, kad rašysiu čia ir skųsiuosi, bėdavosiu… bet taip jau yra, jaučiuosi sumišus,. nežinau net ką galvoti, ką daryti.
O situacija tokia: Paskambino draugas ir sako, saule gavau pasiūlymą varyt į Norvegiją dirbt, o man kaip su peiliu per širdį. nenoriu jo paleist, nenoriu, be jo būti taip ilgai, o esam dar labai jauni, šiais metais tik stosim. gyvenam iš tėvų, tėvai nieko prieš tai, net būtą nomuos mums, kad laisvai galėtume būti kartu, nereikėtų vaikščiot bendrabutį vienas pas kitą, na tiesiog, padeda lipt į gyvenimą. O dabar tas pasiūlymas viską sumaišė, planuoja važiuot užsidirbt pinigėlių, bet nebesimokyti šiais metais, o žinant jį nebesimokys, nei kitais nei dar kitais… nežinau savo nuomonę jam išsakiau, nenoriu jo paleist sakiau, ok vyk bet tik mėnesiui, daugiau ne, nes ilgiau neištversiu, atrodo nėr ko verkt, bet ašarėlės kaupias, nes nu ką esu prie jo labai prisirišus.
Kokia jūsų nuomonė merginos į tai? sakysit vaikišką, ogi ir jaučiuosi kaip vaikas iš kurio gali būti atimtas saldainis.
mokytis niekada nevėlu.
Nelaikyk tu jo, tegul pats sprendžia. Aišku, neslėpk ir kad neramu tau. Kurios nelaiko vyrų įsitvėrusios, pas tas jiems ir grįžti norisi O kad savo jausmus patikrinti galėsi juk irgi pliusas.
Mano buvęs išvažiavo – išdavė ten, neturėjo pas ką sugrįžti.
Su jo, noru ir žiniomis dėl mokslu, bus vėlu, nebesimokys, jis pasakė į kolegija trys metai man per ilgai, geriau į profesinę, ten bent du metus tereikia. Tai grįžęs tikrai nesimokins, taip ir liks. Nežinau išleisiu tik mėnesiui toliau ne, bet mano nuomonė čia man atrodo vėjo papučiama bus. ;/ išvyks ir išvyks, jei tik panorės, bet vakar nesusilaikius praėjau verkt, sakau man širdį skauda, sako o tu galvoji, man ne, tel kalbėjom, jaučiu, kad pats mano vyriokas kuris visad buvo stiprus, graudinas
Neretai padirbę žmonės nebegalvoja apie studijas, nes kam mokytis, jei uždirbu normaliai ir nesimokęs… tokia jau logika
Dėl išdavystės mažiausia bijau, tiesiog nenoriu būt be jo, bent šiuos metus dar…
Taip tokia, manojo pusbrolis, buvo KTU įstojas, išmetė, nu sako grįšiu iį Norvegijos vėl stosiu, jau keturi metai kaip grįžta vasarom, ir ale tai stoja, viskas nebesimokins.
Maniškis irgi ruošiasi išvažiuoti… bet ne ištisai mėnesį bus užsienį, po 2 savaites.. problema ta, kad aš tuo metu būsiu Vilniui o grįšt namo, pas jį, būtų 200km.. Bet manau ne problema tai
mhm, tikrai tai nėra didelė problema, pats dar atvažiuotų pasiimt.
nepyk, autore, bet pasakysiu savo nuomonę. žinant tai, jog vaikinas kątik išėjęs iš namų ir labai jaunas susivilios ten esančiomis pagundomis, juk dideli pinigai, didelis miestas,o suaugęs vyras, matęs ir gero ir blogo, dirbęs kažkiek Lietuvoje, “matęs gyvenimo” nelabai susiviliotų, jam svarbu šeima, na o ką ten jaunas vaikinas, dar maža tikimybė, kad grįš mokytis…turiu gyvą pavyzdį-pusbrolis, sakė grįžęs iš Norvegijos mokysis toliau, tačiau dabar visam išvaręs į Norgę ir nebesimokys.. bet linkiu, kad viskas baigtųsi gerai
Vat būtent, aš to ir bijau. pati taip ir galvoju. Ačiū, kad išsakote savo nuomonę.
Jam grižus viskas bus kitaip.. ir nereiskia kad geriau..
Galesi skraidyt pas ji kas pora savaiciu, bilietai labai pigus
Visiškai pritariu
“Jei jį myli, paleisk. Jei jis sugrįš-vadinasi tavo. Jei ne-niekada ir nebuvo tavo”
MANO, esu gal dar jauna ir kvaila, bijau pripažint, kad jis ne mano. Duok Die, kad jam niekas nebeskambino, bent iki pietų ir nebepasakė nieko dėl tos Norvegijos, gal pasisliks.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
