Pasitikėjimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,
visada pasitikėjau žmonėmis ir buvau naivi, nes įsivaizdavau, kad žmonės niekada neišduos ir elgsis su tavim taip,kaip tu su jais elgiesi, bet iš to gavosi tai,kad kaskart lieku išnaudojama ir išduota. Atrodo, kad turėiau mokytis iš klaidų ir keisti požiūrį į žmones, bet kažkiek laiko praeina ir vėl viskas iš naujo. Atrodo ,prisileidi žmogų, atiduodi visą save , o į tave spjauna paskui… Gal galit pamest patarimų kaip bendraut su žmonėm, kad nebūtų paskui taip skaudu ir pan?
aš per pasitikėjimus dabar išvis niekuo nepasitikiu. man, kartelį, vienas žmogus sakė – nepasitikėk niekuo. aš niekuo ir nebepasitikiu. esu nenormaliai atsargi, jei reikia kuom nors pasitikėt, išnagrinėju viską po truputį, bet vis vien nepasitikiu. taip ir gyvenu. be pasitikėjimo.
Man geras draugas yra pasakęs pasitikėk tik savim arba savo augintiniu. Tačiau į savo pasitikėjimo ratą įtraukiu ir tėvus. Ankščiau maniau gal gali kažkas tokio įvykt jų tarpę, kad išdės mane į vietą, dabar pilnai tikiu, kad klydau.
Aš perdėtai pasitikėjau savo ex mama, ligi šiol jinai mane juodina prieš visus. O su dabartinio tai net nesistengiau bendraut kaip draugelės.
Baisu gyvent be to pasitikėjimo… Mano tėvai buvo pirmieji didieji egzemplioriai,kurie sudaužė mano pasitikėjimą , bet vistiek man atrodo,kad neįmanomas gyvenimas nepasitikint žmonėm.. Visi sako,kad žmones reik atsargiai atsirinkinėt, bet va taip ir gaunasi, kad kol neišduos,tai tol ir nesuprasi ,kad žmogus nevertas to…
niekuomet nereikia nieko is niekieno tiketis,net jei jiem ir busim ka gero padare,tuomet sulauke kitu pagalbos ar atsidekojimo priimsim tai ne kaip privalomybe,o kaip dovana.o siaip tai jo-svarbiausia pasitiketi paciu savimi,augintiniu, ir Dievu
Manau, jog visu šimtu procentų pasitikėti gali tik savimi ir šeima, jei santykiai su jos nariais normalūs, taip pat kai kuriais atvejais – sutuoktiniu/e. Nors kartais net ir idealiuose santykiuose būna išdavysčių ir pasėto nepasitikėjimo, visgi manau, kad geriausia turėti saujelę žmonių, kuriais tikrai pasitiki, nei nepasitikėti niekuo. Tačiau draugais, draugėmis, pažįstamomis, tolimomis giminėmis – tikrai ne. Žmonių prigimtis egoistiška, o neretai ir už akių džiaugiamasi, kai nesiseka. Nemanau, kad žmonės iš prigimties geri, greičiau jau – siekiantys naudos sau kuo greičiau ir įdedant kuo mažiau pastangų, tad gyvenime verta išlikti budriai ir netapti įrankiu kitų tikslams, kai tuo metu pati stovėsi vietoje.
Vienintelis patarimas – aklai nepasitikėk niekuo. Žmonės yra žiaurūs ir jei tik jiems bus proga užlipti kitam ant galvos, apšnekėti, apjuodinti – jie būtent taip ir padarys. Jei negali be pasitikėjimo, tai pasistenk bent jau visko visiems neišpasakoti. Kuo daugiau išlieji širdies kitiems – tuo bjauriau jie tuo pasinaudos Aš irgi maniau, kad nieko tokio, jei būsiu atvira ir nuoširdi. Aha. Manyk ir toliau naivuole. Mano atvirumas ir nuoširdumas atsisuko prieš mane taip, kad patapau didžiausia melage ever ir turėjau srėbti kitų ( beje, geriausių draugų) pridrėbtą šūdą.
vargšas yra žmogus,kuris pasitiki kitu žmogumi….Galima pasitikėti tik vienu DIEVU,tik ne žmonėmis…auksinė taisyklė….
va todel ir nemegstu zmoniu “People are only as good as the world allows them to be. When the chips are down, they’ll eat each other.”
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
