Naujas visada atrodo viskuo geresnis ir tt nauji jsusmai jauduliai bet tas baujas taps senu ir bus lygiai tas pats.

Kiek metu paciai?

Galvojiu kad net neverta

Jai myletum pirma,neatsirastu antras,gal esi prisirisusi?

Man buvo tas pats,bet mes ne tik gyvenom,bet ruosemes tuoktis taip atsitiko,kad sutikau nauja zmogu patiko viskuo oi koks silkinis buvo,kol nepradejom rimtai draugaut pradejo matytis minusai

Tu kątik pasakei, kodėl nenori su juo skirtis ir tos priežastys yra apgailėtinos Ta prasme aš tokius žmones laikau apgailėtinais Bet aišku, ne tavo reikalas man patikt Mano patarimas – nebūk apgailėtina

Nieko sunkaus būti vienai nėra… Iš viso, kol nemoki būt viena, tol visi vaikinai su tavim bus nelaimingi. Susitvarkyt gyvenimą visų pirma reiktų, pajust pilnatvę, išmok būti laiminga VIENAI, pamilt save, pažinti save, o tada jau priimt į savo gražų gyvenimą vyra ir abiems ta laime džiaugtis, kartu augti ir tobulėti toliau. Kai nemoki būt viena, tai ir gaunasi visokie santykiai ne į temą, ne iš meilės, o iš baimės. “Na gal pagerės mano gyvenimas su juo susimetus”… Nenene. Visų pirma su savim pačia santykius reik susitvarkyt ir išpuoselėt. Ir kas gi norėtų pradėt santykius su žmogumi, kuris vienas jaučiasi nepilnavertis? Nebent taip pat besijaučiantis.

Ir sprendimą priimti – visai ne išskirtinai stiprių žmonių bruožas. Kai save pažysti, priimt sprendimus nėra jokių problemų, nes supranti save. O kai savęs nesupranti, tai ir kyla visokios dvejonės, durni klausimai, rodosi, kad į juos reik atsakyt, bet iš tikrųjų čia tik trugdžiai. Visai nesvarbu, ar dėl pirmojo kovosit, ar su antruoju bandysit. Svarbu, ar pasirinksit viena ar kita būdama sąžininga pati prieš save ir ar dėsit pastangas, ar vėl jums rodysis, kad meilė – savaime atsirandantis ir pradingstantis dalykas, kuris, kai dingsta, reiškia santykių pabaigą. Ką reiškia “nesu įsitikinusi, kad myliu”? Tai kodėl su juo gyvenat? O kas jums yra meilė? Kažkokie magiški iš Visatos atsklindantys jausmai? Ar pačios pasiryžimas, įdirbis santykiuose, pagarba kitam žmogui, minčių, jausmų nukreipimas teisinga linkme, fizinės bei psichinės savo pačios sveikatos priežiūra? Ar žinot, kad įsimylėjimo jausmas, tie drugeliai pilve, yra hormonų padarinys? Ir tas hormonas, kuris pradžiai svaigino, natūraliai išsisklaido, ir tada viskas belieka jūsų pačios nuosprendžiui – investuoti ir stengtis toliau, ar bėgt ieškot, kas vėl apsvaigins?

Prisiminkit, kaip susipažinot su dabartiniu, kaip tada jautėtės, koks malonus buvo įsimylėjimo jausmas, kaip jūs žadėjot vienas kitam amžiną meilę (jei žadėjot), kaip stengėtės vienas dėl kito… Kur dingo tie jausmai? Kas buvo atsakingas, kad jie išliktų, ar tik ne jūs pati?

Ar manot, kad tas naujas draugelis visą gyvenimą jus svaigins? Ar tik nebus kaip su pirmuoju, iš pradžių “drugeliai”, o po to – “nebežinau, ar myliu, ką daryt”?

Kiek metų pasiryžus išeikvot “meilės” paieškoms? Kiek partnerių pakeisti?

Liubov, liubov… Tiek daug žmonių pasauly, dievaži, jei stovėtum gatvėj pasipuošus pakankamai ilgai – sutiktum dešimtis vaikinų, dėl kurių, rodosi, galima būtų viską mesti ir pulti draugauti. Tai ką, su visais ir pabandytumėt? Visada buvo yra ir bus žavingų vyrų aplinkui. Ne nuo to ilgalaikiai santykiai priklauso, su kuriuo pradžioj labiausiai įsimylėsi, o nuo to, kurį pasirinkus apsispręsi būt kartu, nustosi dairytis į šalis ir dirbsit abu ilgai ir nuobodžiai dėl santykių išsaugojimo, nuo pradžios iki galo. Nedaryk klaidos galvodama, kad kažkur laukia geresnis… Nebūk įsimylėjimų auka…

Jūsų lūkesčiai nepasiteisina nebent todėl, kad jūs pati nepakankamai pastangų dedate projektuoti savo realybę. Suprantu, kad norisi įrodyti kitaip, bet tik jūs pati už savo laimę, savo gyvenimą esat atsakinga, niekas neateis ir jums visko nesutvarkys, kokia ta meilė bebūtų. Galiu duot pirštą nukirst, jei papasakotumėt, kuo jums dabartinis neatsilygina, neįtinka – galėčiau tiksliai nurodyt, kurioj vietoj ir dėl ko pati kalta esat.

Nes skundai iš jūsų kyla, nepasitenkinimo jausmai – iš jūsų kyla, niekas jūsų neverčia taip jaustis ir taip matyt pasaulį, pati taip renkatės.

Labai gerai, gal bent mintys išsijudins.

Aš irgi nesakau, kad tu jį myli. Pagal mano nuomonę, aš įsimylėjus buvau keletą kartų, kol supratau, kad visai ne tame esmė. Jei tai būtų santykių pagrindas, tai tebebūčiau su pirmuoju. O jums tiek dabartinius santykius gadina, tiek būsimus skatina tas naivus įsimylėjimo jausmas (ar bent jūs tokį įspūdį sudarote)… Ir, kaip minėjau, tai tėra cheminė reakcija smegenyse ir per gyvenimą gali nutikti milijoną kartų. Tai ką, kiekvieną kartą pajutus simpatiją naujam pamesit esamą? O atsakomybės jausmas kur, už savo pačios sugaištą laiką, už kito žmogaus, už jo jausmus? Iš viso, nepaneigsit, kad dabartinius santykius nutrauktumėt nebent dėl asmeninių, egoistiškų paskatų “AŠ nebemyliu, nepatenkina MANO lūkesčių, AŠ myliu kitą”. Na, nebent dabar papildysit, kad dabartinis draugas jus kažkaip skriaudžia, kuo aš abejoju, nes jau būtumėt paminėjusi, nes labai geras pasiteisinimas nutraukt santykiams būtų…

Aš tai nuoširdžiai nežinau, kodėl žmonės šokinėja nuo žmogaus prie žmogaus. Matyt, ieško pono tobulojo ir tiki amžina meile arba nemoka būti vieni ^^

Galiu tik palinkėt sėkmės tokią atrasti. Tikiu, kad kartais įvyksta stebuklai ir taip būna. Na, o aš, pavyzdžiui, pati kuriu savo stebuklą, ir esu tuo labai patenkinta. Visko buvo, o vis dar kartu ir laimingi, net drįstu sakyt ĮSIMYLĖJĘ kaip niekada, dar labiau, nei pradžioj, o kartu jau daug metų. Buvo laikotarpis, kai maniau, kad nebegaliu, norėjau skirtis, ir išsiskyriau (penkioms minutėms ) , vos tą padarius supratau, kad NESĄMONĖ, ačiū Dievui, draugas kantrus ir matė, kad durniuoju, išlaukė, kol apsispręsiu Na, ir ką, nuostabus jausmas būt poroj ir žinot, kad viskas, paieškos baigtos! Ponas tobulasis rastas! Iš kur tą dalyką žinot? Ogi imt ir apsispręst. Ir viskas. Daugiau nieko nereikia. Jokia visata į ausį nepakuždės, kad va šitas tai jau TAS išrinktasis, tik pati tokį sprendimą galit priimt. Amžinai grežiotis atgal, akytėmis naujo simpatuko ieškoti, širdele apie tokį svajoti? Neee, ačiū… Kuo greičiau – tuo ramiau, tada galima užsiimti naudingais dalykais – karjera, šeima ir t.t.

Juk kažkas paskatino pradžioj su dabartiniu pradėt draugaut, apsigyvent kartu? Nebuvo taip, kad susimetėt su bet kuo, išsirinkot juk pati? Tai kiek dar kartų išsirinkinėsit, kol nuspręsit? Visada jausmai aprimsta, visada įsivyrauja rutina, visada būna barnių, visi turi trūkumų. Ne tame esmė. Aš čia apie ilgalaikius santykius, šeimos kūrimą šneku. Kas nori po pasimatymus šlaistytis – tegul šlaistosi, man negaila.

Tas meilės vaikymasis iš viso man asocijuojasi su polinkiu į narkomaniją. Poveikis labai panašus.

Mane ir laike jo seima,nu blem buvau labai prisirisus ir daug jie del manes padare,o kai issiskyriau ,tai tokiu grasinimu sulaukiau,sake mano seimai vidurius supjaustys cia mama jo,isgerusi buvo,bet tai nepateisina zmogaus elgesio,o moteris normali nieko nebuciau pasakius,kad galetu sitaip, irasiau pokalbi paskambinau paleidau jai jos balso irasa ir pasakiau,jai dar bus grasinimai pareiksiu kaltinimus,tai baigesi tai kol buvau,tai viskas ok ,kai isejau jau buvau visaip apipilta

Liūdna patirtis.

Liudnoka