Istorija tokia: gyvenu uzsieny, praeita vasara grizau namo atostogu. Per bendrus draugus susipazinau su vienu vaikinu, pirma nieko ypatingo nejauciau, tiesiog labai mane sudomino, nes labai gerai mane suprato, pasake tokiu dalyku apie mane, kuriu net pati nezinojau apie save, bet buvo tiesa paskui grizau atgal, siek tiek su juo susirasinedavom, jauciau, kad jam patinku siek tiek, jis man irgi pradejo patikti, kartais paskambindavo, klause kada grisiu ir pan. netiketai nusprendziau gristi po naujuju, pranesiau jam, taciau jis nerode labai daug demesio. (galbut svarbu pamineti, kas esu avinas – gana laisvai rodau emocijas, o jis – vezys, prisiskaiciau, kad jiems reikia laiko, jie gerai apgalvoja, yra santuresni, bijo buti iskaudinti ir pan, todel as dar labiau emiausi iniciatyvos ) atvariau viena karta i kluba, sake, kad ten bus, pasigavau jo drauga, kad nuvestu pas ji, jis pasake, kad tas man patinkantis vaikinas daug kalbejo apie mane (jie geriausi draugai ir praeita vasara mate, kai kazkas siek tiek mezgesi). klube buvo mielas, bet siek tiek atsargus ir santurus (dar galbut pamineti, kad jis mano, kad man patinka nuotykiai ir su daug kuo duoduosi ) anksciau, galbut IS DALIES taip buvo, bet apsiraminau ir bandziau jam tai irodyt. paskui viena karta buvom pas ji namie, ziurejom filma… pasibuciavom, bet daugiau nieko. sake, kad nemato manes, kaip merginos, su kuria noretu tik permiegot. as jam labai daug rasiau, galbut persistengiau, bet tas jo letumas mane taip nervavo, i have no time to waste!!! galu gale jiis neatrase irmano sms ir skambucius… lol. atsitiktinai susitikau ji sporto klube, sakiau galim pasikalbet??? sako, kad daug dirba (is tiesu daug dirba), turejo ivairiu problemu ir pan, sake veliau pasikalbesim… ir tada nusprendziau, kad uzteks. nors ziauriai skaudejo sirdi, mes juk galejom tik pabandyt tada vel grizau atgal i uzsieni (galejau pasilikti ilgiau, bet tiesa sakant, nors niekada negalvojau, kad taip darysiu, bet is dalies – vaziavau butent del jo. ir grist nusprendziau, nes labai nuliudau del jo. dabar, pries pora dienu, praejus porai menesiu jis pats parase; kada grisi? sakau: kodel klausi sako: noriu tave pamatyt… sakau: nu cia dabar. deja, jau per velu. (nors ni*uja nevelu, skrisciau tekina atgal pas ji . sako: aisku, priimu viska, kas man atisitinka. tipo – kaip yra, taip yra. dar siek tiek pasirasinejom, sakiau, kad nezinau, ar sia vasara grisiu namo, planuoju vaziuot atostogaut visur kitur, ieskotis darbo ir pan. sako: galbut ten susirasi, ka nors gero… zodziu, esme tame, kad: niekada gyvenime dar nejauciau to, ka jauciu jam. atrodo, kvaila, nes tarp musu dar nieko nebuvo. bet as zinau, kad jeigu grisciau namo sia vasara, butu daugiau galimybiu susitikti ir zinau tikrai, kad kazkas butu. as kiekviena diena apie ji galvoju ir zinau, kad as jam patikau, galbut atbaidziau ji tokiu savo demesiu. klausimas: ar vaziuoti, kaip planavau – visur kitur ar gristi namo ir bandyti dar karta?