patarimo nusivylusiai vyrais
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,
Tiesiog noriu patarimo iš šalies.
Buvau išduota. Po to ilgais atsiprašinėjimais ir laiškais bandyta atsiprašyti. Neatleidau.
Sakiau, kad pamirštų, nes nebėra jokių, apskritai JOKIŲ šansų. Daug jam pasakiau, labai daug, kad niekada tikiuosi nesutiksiu tokio žmogaus kaip jis ir panašiai.
Eina laikas, eina eina eina, jis dar bandė stengtis, bet vis tiek buvau stipriai pasakius sau, kad pirma mylėsiu save ir niekas niekada manęs neišdavinės, tad, aišku, jis nustojo stengtis: nerašo , neskambino. Nuleido rankas. O dabar aš pradedu parintis …
Sutikau jį netyčia mieste, pakalbėjom, mačiau, kad yra visiškai nuleidęs rankas, o aš pati … Tarsi atsileidžiu.
Myliu jį.
Gal kartais gyvenime reikia nusileisti principams .. ?
kelintą kartą praspyrė tave? pirmą? vieną gali atleist. daugiau ne
nu tokie išsireiškimai .., linkiu, kad taves tai nieks nepraspirtų
Pirmą , aišku
oj ne, jokiu budu nenusileiskit principams, juolab kad jis nustojo stengtis, vadinas tiek jam jusu tereikejo kad isdave ir nebesistengia susigrazint.
aš irgi taip maniau, bet kažkaip šiandien po pokalbio su kolegė kitaip pradedu galvot …
Sako, įsivaizduok, tau pasakytų “Atleidžiu iš darbo, višta tu, jokių minčių nebeturėk, kad dar gali čia dirbt” , tai ir viskas, ar dar kada beeitumėt bandyt ..?
Aišku, darbas ne meilė ir ne žmogus, bet vis tiek. Stengėsi jis, bet aš į nieką nereagavau, prašė, kad susitiktumėm, laukė prie durų pusė nakties ir t.t. – nereagavau
Jeigu pasiduosi principams prarasi mylima zmogu-gal but del to kaltinsi save visa gyvenima. Si kart atleisk
Na kaip, vieną paslydimą – bet kokį – galima atleist. Iš patirties sakau, kad nežinia kad baisiau, ar kai išduoda fiziškai, ar kai dvasiškai – sako kad viskas, meilės nebėra, nieko nenori. Bet grįžo – atleidau – viskas tobula. Jei tikrai myli – neprarask. Principai negali būt svarbiau už meilę. Aišku, antrą kartą neatleisk – taip išduotum savo savigarbą.
Jei kalbame apie neistikimybe, tai niekada nesugrizciau pas ta zmogu kad ir kokie jausmai bebutu…
aš visada sakiau, kad niekada neatleisčiau! Visada………., kol pati neatsidūriau šitoje sušiktoje situacijoje
Nu jei tikrai nenori paleist, tai ko bandai versti save daryt tai, ko nenori?
nes bijau ir nenoriu dar kartą nudegti,
nes noriu jam parodyti (pamoka visam gyvenimui, sakyčiau), kad reikia vertinti tai, ką turi
Tai čia jau tik pačiai spręsti, kas sunkiau – nusivylimas juo ar savimi, kas nepabandei. MD tau į tai neatsakys.
Žiūrint kokios išdavystės aplinkybės. Jis turėjo stengtis savo penį nulaikyt nemaktelėjęs kitai, o ne tada, kai jau post factum. O tai stengiasi dabar, kai jau kitą patvarkė ir gavo ko norėjo. Šlykštūs žmonės, tiek vyrai, tiek moterys, kurie išduoda. Nori varytis su svetimais – išsiskirk garbingai ir birbinkis, bet gi ne. Aš jūsų vietoje net nebežiūrėčiau į tą pusę.
Pamirsk tu ta zogu is vis,kai kurie zmones neverti atleidimo..panasi irmano situacija buvo…oi kaip sunku buvo ir atrode,kad to zmogaus nepamirsiu…jam atrodo jau dzin,o man dar virpejo,bet…pagaliau sutikau zmogu,kuris uzvalde mano mintis,o tas buves atrodo tik slogus prisiminimas…
Ir neatleisk,kartais principai ir skaidrus protas turi imti virsu. Pagalvok kas bus jei atleisi? Tiki ,kad bus tvarkoj viskas amzinai ir ramiai su tuo gyvensi? Neapgaudinek saves…
Aš manau, kad išdavystės atveju sudėtingiausias dalykas tas, jog negali staiga imti ir nustoti mylėti. Tai čia jūsų atveju tas pats. Teks pačiai susitarti su savimi, ar meilė stipresnė, ar esate labiau įskaudinta, nes kiekvienas atvejis individualus. Bet kuriuo atveju, sprendimą priimkite dėl savęs, nes jei ir suklysit, netyčia pasitikėdama to nevertu žmogumi, bent jau žinosit, kad padarėt viską garbingai.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
