Tai va… situacija tokia. pries 3 metus buvau su vienu vaikinu, jis man buvo pirmas… poto isvazsiavo i uzsieni, kai gryzdavo visad susitikdavom, nes bendraudavom. aisku neapsieidavom nepasimyleje. ir taip tesias jau 3 metus, tik dabar jis nuo vasaros pradzios nebevazineja is LT. susitinkam, pasimylim, nors as vaidinu kad man jis nerupi, nors istikro labai jo noriu, jis man sako kad is jo puses man tik aistra ir pan. bet but su manim jis nenori. nors jai bunu su juo ir jo draugais neakivaizdziai bet galima matyti kad jam nepatinka kai jo draugai lenda prie manes (jie nko kas viksta tarp mudvieju nezino) mislingai ziuri i mane, ir palyginus svelniai elgiasi. kitas bernas tokiu atveju iseidamas i darba neateitu ir nebuciuotu i peti arba i kakta. nezinau kaip reikia persiverst sau per galva kad jis butu mano. tik paciai kyla klausimas o jai bus, ar iskart nepamesiu jo. nes dazniausiai gaunu visko ko noriu, o cia neiseina pasiekt ir dar daugiau azarto atsiranda.. atrodo prisiekiu sau kad nebebendrausiu su juo ir pan… bet niekada to neistesiu. ir beto jis visa likusi gyvenima man vaidensis nes yra mano pusbrolio zmonos brolis… ir visad baliai ar dar kokios sventes kai buna jis buna… poto juokias pusbrolis kad nuo manes akiu nenuleidzia gailiai ziuredamas. o musu tokios “draugystes situacijos” nezino niekas, nes apsimetam kad nebendraujam isvis.. patarkit kaip elgtis toliau… kaip susiimt rimtai ir pamirst ji…?