Ieškau protingos ir “blaivios” nuomonės, kadangi mano galvoje balaganas.

Su vaikinu draugavome ~5metus. Prieš gerus metus atradau, kad jis bendrauja su mergina, kuriai skundžiasi kaip su manimi blogai ir kaip jis norėtų būti su ja. Jau galima sakyti plėšė meilę, bet laiku sučiupau ir iki išdavystės prieita nebuvo. Su ja nutraukė ryšius, verkė kruvinom ašarom ir sakė, kad tai nepasikartos. Atleidau. Rudeniop teko pagyventi atskirai. Nusprendžiau paskambinti savo brangiausiajam – vieną kartą nepavyko prisiskambinti pusvalandį, kitą kartą – vėl užimta. Iš pradžių aiškino, kad su draugais kalba, bet sugrįžusi išnarpliojau, kad visgi tai buvo mergina (kita, neseniai sutikta). Vėl patikėjau, kad nieko čia baisaus ir vėl po didelių barnių atleidau.

Galiausiai istorija tokia: gyvename kartu, jis vėlai grįžta iš darbo, aš tuo metu jau snaudžiu. Ne kartą teko girdėti, kad jam ateina žinutės. Ryte patikrinus telefoną – tuščia. Paklausus kas rašė, atsakymas “tau pasigirdo”. Patikrinau išklotine – naktinės žinutės jo bendradarbėms, draugėms. O kai manęs nebuvo, netgi naktiniai skambučiai.

Tokią bėdą mes turime jau seniai, jis sako, kad jam tiesiog norisi pabendrauti, juk nieko blogo nedaro. Aš ir nedraudžiau, tik ir gražiuoju, ir piktuoju prašiau, jog to neslėptų ir netrintų žinučių, jei neturi ko slpėti. Bet vistiek darė savo, argumentuodamas, kad bijo manęs, jog nepykčiau. Bet juk dar labiau supykstu, kai žinau, kad melavo..

Galiausiai tie milijonai žinučių, melas išvedė mane iš kantrybės. Palikau. Dabar vėl gailisi, aiškina, kad pasikeis, bet ar gali žmogus taip pasikeisti, jei melas yra jo gyvenimo būdas? Ar patikėtumėt? Ar atleistumėt? Beje buvome priėję iki sužadėtuvių..