Teko dirbti batu parduotuveje. Vedeja jautesi lyg butu Dievas, o apie regiono parduotuviu vadove isvis tyliu, tokio bjauraus zmogaus nesu maciusi. Informacijos apie batus, prieziuros priemones gavau 0, nuolat jauciau spaudima kuo daugiau parduoti, listi klientams i akis ir panasiai, o kai atvykdavo vadove ji prie visko kabinedavosi. Kazkaip keista, kai siekia kuo daugiau parduoti, bet informacijos nesuteikia ir net prie kasos aparato neprileidzia, tai kada ismokti juo naudotis? Lietuvoje darbdaviai yra bjaurus ir nezinia kada ju poziuris i darbuotoja pasikeis. Labai gaila…

o del nuorodos atsiprasau,pardaveja pati zopla. pirma pinigai – poto preke! ir dar uz tokia suma

Turiu omeny ne draugiškus/nedraugiškus kolegas, bet labiau darbo sąlygas. Pvz ar sudaromos sąlygos patogiai dirbti/ ilsėtis, ar duodama pakankamai laiko pietums, ar nėra spaudimo dirbti viršvalandžius ir tt.

kas tau tame pvz su juvelyrine parduotuve neteisingo? Neturi but apsauginiu, bet ji atsako uz prekes. Visiskai teisingas parduotuves savininku sprendimas ipareigoti ziopla kasininke uz savo durnuma atlyginti padaryta zala, ka patvirtino ir teismas.

Pas mane tai viskas puiku. Būna, kad tenka viršvalandžius pabūti, bet labai retai ir šiaip dėl to buvo tartasi jau per darbo pokalbį. O šiaip esu be galo dėkinga savo dardaviui, nes kol vyko paskaitos, derindavausi laiką kaip tik man tiko, niekam netrukdė kad prie kompiuterio atsisėdus ir papietauju (nors dirbau tik puse etato), nes visi žinojo, kad ką tik iš universiteto atbėgus ir laiko užkąsti neturėjus nuo ryto… Tik geri žodžiai, labai gaila, kad darbo sutartis tik iki metų pabaigos.

Dirbu viršvalandžius, į darbą dažniausiai ateinu anksčiau, kad viską suspėčiau. O jei ateinu tada, kai prasideda mano darbo valandos, kas nors iš valdžios būtinai prisikabins, jog kažkas blogai.

Alga maža, vadovė sudurniuoja karts nuo karto(pavyzdžiui, parašai prašymą išeiti iš darbo, tai ji tą prašymą išmeta), sakosi, jog siūlo lankstų grafiką, tačiau retai kada padaro laisvadienį, jei kažkas skubaus arba net jei susitari iš anksto dėl laisvos dienos.

Dirbu biudžetinėje įstaigoje, mano darbo laikas nustatytas ir aš jo laikausi. Kadangi vadovė primeta darboholikę (nors jokios naudos iš to, su dokumentais pastoviai vėluojam, ji tiesiog nemoka susiplanuoti darbo laiko) pradžioj bandė ir mane “užverbuoti” neapmokamais viršvalandžiais, bandė nuteikti, kad šeima ir draugas yra niekas, kad darbas svarbiau už viską, bet aš gražiai suėjus laikui atsistoju ir išeinu. Kažkada paklausė gal per pietų pertrauką eisiu vieną reikalą sutvarkyti, tai pasakiau, kad per pietų pertrauką pietausiu ir sutvarkysiu paskui Nebelenda taip naglai, matyt po darbo draugijos trūksta Šiaip dabar antri metai išėjusi atostogų nekeliu ragelio nežinomam ir darbo telefono numeriams, savaitgaliais ir po darbo taip pat nekeliu, per pietus jeigu neišeinu, tai užsirakinu kabinete. Jeigu atsiranda bambančių pabaksnoju į darbo lentelę pakabintą ant durų Šiaip mažai tokių bepasitaiko, įprato jau Darbo sąlygomis džiaugiuosi, baldai nauji, pastatas rekonstruotas, priemonės suteikiamos tik truputį ergonomikos trūksta, bet čia laiko ir lėšų klausimas, jau žinau ko man reikia, bandysim taisyti padėtį

O kaip jos atveju įsivaizduojate nežioplumą? Neduoti pirkėjui į rankas apžiūrėti prekės? Pulti galynėtis su pavojingu asmeniu, kad tik jis neišsineštų savo grobio ?

o alga ar patenkinta biudzetinej istaigoj? )

Vienintelis dalykas dėl kurio svarstau išeiti – atlyginimas ir jokių karjeros galimybių. Jaučiu kad užsitupėjau vietoje O aš dar jauna, norisi užsidirbti, pagyventi, o ne gyventi nuo algos iki algos.

Cia ne tusinukas, kad duoti apziurineti be jokio reglamento. Su aukstos vertes prekemis dirbantys darbuotojai yra apmokyti kaip ir kada galima duoti. Ji puikiai zinojo tvarka, bet ja pazeide. Susimokes 10k, bus atsargesne. Durniu ir baznycioj musa.