Pavargau nuo gyvenimo
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ar kada nors jautėtės pavargusios nuo gyvenimo? Skamba baisiai, lyg noras pabaigt viską, bet nė už ką to nepadaryčiau, nes per daug myliu savo šeimą ir tokio skausmo jiems tikrai nenorėčiau suteikti.
O yra taip, kad esu visiškai vieniša, ankščiau dėl to problemų nebūdavo,nes gan mėgstu buvimą su savimi, mėgstu ramiai įsirangyt lovoj, klausyt mėgiamą muziką, žiūrėt filmus, ar skaityt kokius psichologinius straipsnius o dabar norėtųsi bent vieną artimą žmogų turėti. Studijuoju antrame kurse, su grupiokėm sanktyiai ne kažką, ta prasme bendraujam, bet bendraudama su jomis nesijaučiu savimi, dėl to dažnai užsisklendžiu, o kaikuriom manau išvis nepatinku ir jos netgi parodo tai , bet to nesureikšminu. tiesiog jau neturiu tokio draugo/ės su kuriuo galėčiau atsipalaiduot, šnekėt tai kas šauna į galvą, nebijant ,kad pagalvos kokia aš trenkta ar kažkas pan Vakarais dirbu, darbe irgi daug geriau sutariu su vyresnėm moterim, kažkaip paskutiniu metu kai tenka dirbt su bendraamžėm, jaučiuosi ir vėl tokia pati nepritapelė kaip ir būdama su grupiokėm…
Žodžiu, kiek viena diena vienoda..
Išvažiuoju iš namų į Vilnių, ryte jei nėra paskaitų miegu ar kokius ND padarau, per pietus paskaitos, vakare darbas iki 9h ir taip kiekvieną dieną…košmaras….
ar būdama tarp žmonių ar viena, vistiek jaučiuosi vieniša….
(help) kas nors ką nors patarkit, nežinau kaip elgtis, gal yra žmonių su panašia patirtimi
Širdies draugo reikia, meiles ,ateis ateis viskam savo laikas
ir as taip jauciuosi,dabar galesiu pasiguost kad neviena tokia
pabandyk surasti laiko pvz. šokių pamokoms ar kokiam būreliui, savanoriškai veiklai – darydama gera kitiems, įprasminsi save, sutiksi bendraminčių
Ech…kaip Jūs tvarkotės su vienatve? kartai jaučiuosi kaip nenormali, visi kiti atrodo laimingi, su savo kompanijom, o aš…. svarbiausia netenku motyvacijos bet kam, normalus žmogus jei būtų vienišas gal imtų laisvu laiku mokytis, dalyvaut kokiuose projektuose, o aš kažkaip vis labiau grimstu į savo mintis, apie save, savo gyvenimą, ateitį…
Aš neturiu laisvų vakarų :/ kartais rytai laisvi, bet po kasdienio lakstymo, paskaitos- darbas – namai, kol apvažiuoju pusę Vilniaus krentu vakare kaip lapas….nors labai norėčiau pradėt lankyt kažką susijusio su sportu, nes namie mankštinuosi, domiuosi sveika mityba.
Dar vis mąstau, kaip man pritapti prie grupiokių… tiesiog beprasmiai pokalbiai per pertraukas, juokeliai iš kurių pasijuokiu vien iš mandagumo, nežinau ar ir man taip elgtis…:kažin ar pavyktų, dar per beveik 2 metus buvimo Vilniuje nesutikau žmogaus ,su kuriuo man būtų gera, tuo tarpu kai kiti turi jų dešimtis..
neliudek, gyvenimas yra grazus o kad tureti gera drauga ir paciam reikia ideti pastangu
Ne visi viska gauna is karto. Geriausiu dalyku reikia islaukti
Stengiuosi. bet pastangos tarytum atsimuša į storiausią sieną, jei taip ir toliau tai tikriausiai ir toliau teks mėgautis, filmų, muzikėlės ir knygų draugija, tuoj visai apkerpėsiu
o dėl širdies draugo irgi yra tokių niuansų, kad tikriausiai per kelias žinutes reiktų rašyt kol viską papasakočiau šiaip jo, visuomet kartodavau, kad man tikrai nereikia antros pusės, mėgstu laisvę ir pan, bet dabar jau pribrendau iki kitos nuomonės, jog būtų visai šaunu
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
