Pavargau tikėtis, kad man lemta sutikti savo žmogų
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas, panelės. Slepiuos po anonimu, nes kažkaip nejauku apie tai kalbėti atvirai, bet tiesiog norisi išsikalbėti…
Tai, ką dabar pasakysiu tikriausiai kai kuriem sukels juoką, dar kiti galvos, kad aš nenormali, nežinau, tiesiog rašau su ašarom akyse, nes jaučiuosi pavargus nuo tų jausmų..
Dalykas toks, kad man jau 22 metai ir… aš nesu turėjusi vaikino. Aišku, gal sakysit, kad “aj, bernas, tai čia ne svarbiausias dalykas pasaulyje”, ir aš puikiai tai suprantu, bet tiesiog man irgi kartais norisi žmogaus šalia savęs, kurį mylėčiau ir kuris mylėtų mane. Per gyvenimą buvau nusvilus nemažai kartų ir dabar supratau, kad tiesiog pavargau tikėti, kad kai ateis “tinkamas laikas”, atsiras ir mano žmogus.
Jau kelis kartus buvo taip, kad bendraudavau su vaikinais, viskas ėjosi gerai, draugystės link, bet… bet staiga jie dingo, palikdami mane su skausmu, lyg būčiau nepakankamai gera, lyg būčiau niekas. Todėl, nebegaliu patikėti, kad kada nors būsiu laiminga su kokiu nors žmogumi, nes dabar man jau yra baimė, aš nebepasitikiu žmonėmis, nenoriu nei vieno iš jų įsileisti į savo vidų, nes bijau, kad manęs lauks toks pat scenarijus, o daugiau nepakelčiau tokio skausmo. Skaudu jaustis nereikalinga, lengvai pakeičiama…užmirštama.
Man tikrai baisu, kad taip ir nugyvensiu savo gyvenimą viena. Visiškai viena, nes visi draugai aplink turi antras puses, kai kurie jau planuoja vestuves, o aš – tokia vargšelė.
Bet paskui pagalvoju, kad gal vis tik man lemta būti vienai. Sakoma, kad vieniem yra skirta laimė su kitu žmogumi, o kitiems – ne. Šiaip, viena aš jaučiuos labai gerai, viską sugebu pasidaryti pati, bet kartais norisi, kad kam nors, kas rūpi ir man, būtų įdomu kaip praėjo mano diena, kaip jaučiuos…
Atsiprašau už tokią melancholiją, bet tiesiog norėjosi padėti kažkur mintis, nes draugės manęs nesupranta (o nelabai aš ir pasakoju joms) ir vienintelis dalykas, kurį jos man pasako, tai : ” nėr bernų – nėr problemų”, nors pačios kai susipyksta su savo antrosiom pusėm, verkia, kad nežinotų ką daryt, jei ją prarastų…
Kartais geriau uzstumt, kad atsipeiketu ir suprastu, kad nesamones sneka, ir iesko problemu kur ju nera. Kaip supratau, tai autorei viskas gerai, isskyrus fakta, kad neturi vaikino, ir apie tai raso ne 40 metu moteris, kuri visvien turi sansa rasti antra puse, o 22 metu mergina, kuriai dar tik gyvenimas prasideda.
Mano? Vienišos? Širdies? Negailėk, nereikia. Aš ištekėjusi, su dviem vaikais, mano svajonė – vienišas pusdienis, per kurį galima skirti laiko sau
Mano pasakymo esmė yra, kad kol būsi nelaiminga, tol jokio berno nesusirasi. Manimi nereikia abejoti, aš juk susiradau, reiškia, žinau kaip O kai tampi laiminga, tie bernai patys atsiranda. Kiaulystės dėsnis
Su kai kuriais dalykais sutinkčiau, bet kitaip pateikčiau. Vaikinas laimės suteikia, neabejotinai, juk mano tave ypatingu žvilgsniu – mylinčiu, rūpestingu. Tačiau, pagal mane, svarbiausias nusiteikimas – vaikinas turi būti ne dėl to, kad man užpildytų juodą tuštumą, bet dėl to, kad viskas gyvenime einasi gerai, esu laiminga, norisi su kažkuo savo laime pasidalinti. Nes svetimas niekada, niekada tos tuštumos neužpildo.
Jei tikit traukos dėsniu – tokios būsenos nieko ir nepritrauksit, jei apie save kaip vargšę vienišą galvosit. Pati dėmesio daugiausiai esu sulaukus būdama patenkinta gyvenimu, neieškodama, būdama savim, negalvodama, kad kažko trūksta gyvenime. Dabar neturiu rimtų santykių, bet esu nusprendusi, kad iki trisdešimties neturiu reikalo dėl to sukti galvos.
Nepatarčiau eiti bet kur tuščiai ieškoti, o susirasti veiklos tarp žmonių, kuri jus džiugintų, galėtumėt tobulėti, priklausomai nuo interesų. Eiti su tikslu kažko išmokti, sutikti bendraminčių, o nebūtinai tą vienintelį.
Gyvenimas visada kažkaip išsisprendžia. Ar daug senmergių pažįstat?
Gal dėl to, jog kaip mažas vaikas tikite lemtimi. Niekas nėra nulemta, jeigu sėdėsit ant šiknos – neturėsit. Nelaukit princo ant balto žirgo, o būkit rimta boba ir pati susiraskit. Kiti laikai dabar.
Jūs čia sakot užsiimk kažkuo daryk tą, daryk aną. Aš esu tikrai aktyvi, ir sportuoju ir einu su draugėm, mokaus, dirbu, taip kad nereikia man sakyti,kad aš namie sėdžiu ant sofos ir skandinu save liūdesy.
Man, pavyzdžiui, 22 metai ir dar niekada neturėjus vaikino yra šiek tiek keista. O ir kiti žmonės žiūri kaip į kokią iškamšą istorijos muziejuj, nes visiem tai keista, ir man tikrai jau negera. Tos nuolatinės kalbos, stebėjimasis. Manau, kad tikrai nemažai merginų būdamos mano amžiaus ir niekada neturėjusios vaikino lygiai taip pat jaustųsi kiek nejaukiai. Bet žinoma, visada labai lengva kalbėti apie kito gyvenimą, kai pačiam pasisekė, kai pats sėdi namie apsikabinęs mylimą žmogų. Tada ir 50-metė senmergė atrodo kaip normalus dalykas – ateis laikas ir susiras vyrą. Sveikam žmogui visada lengva pasakyti sergančiam “ko tu čia nervuojies? pasveiksi. Viskas liuks. Vaistų pagersi ir praeis”.
Ir šiaip.. pastebėjau, kad čia tik keletas žmonių šitam forume pabando suprasti kitus
Jei tave jaudina ne vaikino turėjimas, o tai, kad kitus jaudina, dėl ko tu jo neturi – tai nereikia jiems to sakyti, ir tiek. Sakyk – DABAR neturiu. O anksčiau buvo? Buvo, taip, visaip gyvenime būna, šiuo metu atvira santykiams.
Šiaip jau pastebėjau, kad ta kitų nuomonė paprastai visus biesina labiau, negu pati situacija, nes iš tikro – biesina. Bet tu žinok, tie kiti niekada stebėtis nebaigia, jiems išvis neįmanoma įtikti. Turėsi vaikiną – oi, o kodėl kartu negyvenat? Nerimti santykiai? Gyvensi kartu – o kodėl neveda? Nemyli? Jauni dar? Tai taip taip, visos taip sako! Ištekėsi. Ištekėjai? O kodėl nesilauki? Ar laukiesi? Ar tik pastambėjai? Lauksiesi. Tik dabar? Oi, ar nebijai kad sunku gimdyt bus, jaunai gimdyt lengviau. Pagimdei. Vienas vaikas, žinok, ne vaikas, reikia antro. Turi du? Nu va, du berniukai, reikia mergytės! Arba atvirkščiai. O paskui dar vaikai ne tada vaikščiot/kalbėt pradėjo, ne taip mokosi, ne ten įstoja, paskui draugo neturi, paskui nesiženija, ir tas pats ratas…
Da nū juos nafig. Meluok, ir viskas Mano pažįstama ištekėjo, suradus savo žmogų, 37 metų – tiek jai ir buvo, kai jį surado. O iki tol nei daug bernų turėjo, nei vykusių. Užtai pašėlo gyvenime kaip reikiant, ir karjerą padarė, ir pasaulio pamatė. Žo, laiko dar turi – 15 metų, ir tai dar būsi ne paskutinė
@ggf na, jūs čia tiesą pasakėt. Žmonės niekada nenustos šnekėti…
bet kad jos teisios tavo tos drauges taip sakydamos, čia kaip kažkokioj rusiškoj jumoro laidoj- естъ мужык- много проблем нет мужыка-одна проблема-нет мужыка
Aš tai jus, temos autore, labai suprantu ir nesmerkiu, kad va jauna ir skundžiasi jau… bet patarimų neturiu.. galiu tik palaikyt
@kamichi labai ačiū )
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
