Nezinau kas pasidare. Ar oru permainos taip veikia ar tiesiog “perdegiau”. Zinau, kad gyvenu gerai. Esu abituriente, bet tikrai nepersimokau. Bet visa aplinka nenormaliai slegia. Iki mokyklos man reikia pavaziuot ne tiek ir daug, bet taip nuotaika sugadina aplinkiai. Visada autobuse vienas kitam vos ne ant galvu lipa, skersai, piktai ziuri. Kai uzlipa ant kojos, kaip burnas vandens priseme, atsiprasau zodzio neprisimena.. Nei vienos sypsenos neisvysi veide. Dabar pareinant irgi vaikinai prisikabino. (ne autobuse) saugiai atrodo negali vaiksciot, o i klubus jau nezinau kiek laiko del to neinu. Tai ne tik del saugumo, bet del to kad neturiu su kuo Geriausios drauges mokosi uzsienyje. Nuo vaikystes augau pati viena, tai taip negera ant sirdeles. Paskutinius metus praleisdavau su vaikinu kiekviena diena. Bet atrodo ir i ji nebegaliu ziuret. Toks jausmas, kad gyvenime jo niekas nedomintu. Jokio hobio, jokios veiklos. Per pamokas tiesiog mirsta, kaip neidomu, visalaika skundzias. Taip, jis artimas man zmogus ir vienintelis su kuriuo galiu pasisneketi, taciau viskas tiesiog varo is proto. Atrodo, jog noriu atsiribot nuo visuomenes. Man patinka miesto gyvenimas, taciau kartais pamastau, kaip noreciau pabegt ir turet kokia savo suniuku veislyna. Begalo myliu gyvunus, nes tik jie isklauso ir neteisia, taciau ir gyvunelio neturiu Labiausiai pasiilgstu tu dienu, kai kaime su savo geriausia drauge kiauria para praleisdavom kartu ir viskas buvo daug paprasciau. Kai turejau peti kur galiu paverkt. O dabar tokia viena jauciuos. Zinoma visa tai galeciau i koki dienorasti surasyt, bet tiesiog man jau reikia pasisneket su kuom nors. Ar kokia istorija is jusu puses isgirst. Nes vienai su savim buti atsibodo..