Sėdžiu, ašaros byra… Ne tiek iš liūdesio, kiek iš pykčio… Jau kelintą kartą vaikinas manęs užpavydi iki pykčio, kuris baigiasi riksmais. Sakyčiau, kad vaikai esam, bet mums po 23 metus. Prasidėjo viskas, kai pradėjom draugauti. Tuo metu dar turėjau tiesiog draugą internete, kuris yra tik draugas. Nieko daugiau, niekada nebuvo mano simpatija ar dar kas nors, o aš jam irgi ne. Jokių šiltų jausmų vienas kitam nereiškėm, nebuvom susitikę. Jis mane palaikydavo, kai buvo sunkūs laikai ir paguosdavo, kai dabartinis draugas nenoromis įskaudindavo mane būdamas su kita. Tuo metu mes dar nedraugavome. Dabartinis draugas sužinojo, jog aš bendrauju su kažkuo, t.y. tuo interneto draugu. Buvo tikrai nemažas skandalas, jis pareiškė, kad jis atsisakė savo draugių vos aš sutikau būti su juo. Atsisveikinau su interneto draugu.

Paskutiniu metu mano draugas labai irzlus, jis turi finansinių problemų, aš galiu padėti, bet jis neleidžia. Daviau jam savo kompiuterį, nes jo sugedo. Palikau ten prisijungtus socialinius tinklus nes neturiu ko slėpti. Taip išėjo, kad jis užsuko į mano twitterį. Į mėnesį ten du kartus nueinu, nesinaudojau niekad labai. Ten yra pafollowintų aktorių, atlikėjų. Vaikinas rado praeitais metais palaikintą aktoriaus nuotrauką ir prasidėjo… Aš tyliu, klausausi jo, o jis kalbėk, atsakyk, kad tau patinka kiti vyrai. Aktorius sakau čia… koks skirtumas kas, jis žmogus, tau patinka kiti vyrai. Jo nuomone, jeigu aš palaikinu aktoriaus ar atlikėjo nuotrauką, jeigu, neduok Dieve turiu kompiutery nuo senų laikų užsilikusią – aš jį išduodu galvodama apie kitus. Žinau, jog neištikimybė prasideda galvoje, tačiau aš nieko apie kitus negalvoju ir nefantazuoju. Man neįdomūs kiti vyrai, nerūpi man jie, tą aktoriaus nuotrauką palaikinau, nes joje buvo serialo siužetas… tiesiog man patinka tas serialas, o ne aktoriai. Aiškinu draugui, kad tai jau nesveikas pavydas, o jis pyksta, vos ne rėkia ant manęs, kad nesvarbu aktorius jis ar ne – tai kvepia išdavyste.

Labai myliu savo vaikiną. Visa širdim. Nesiruošiu jo palikti, niekada nepaliksiu, nes aš jį dievinu. Jis nuostabus žmogus, tiesiog tas pavydas mane iš proto veda. Be savo vaikino neįsivaizduoju gyvenimo. Viską esam suplanavę, apsvarstę, mūsų draugystė tokia graži, bet iš kur tas pavydas? Jau nežinau ką daugiau jam pasakyt, kaip jį nuraminti. Galbūt galite ką nors patarti? Kaip jį nuraminti? Aš jau nebežinau nei kaip elgtis nei ką sakyti.