yra tokiu mokytoju kur atveda pamoka ar paskaita ir viskas, bet yra tokiu kurie vaidina motinas tereses ir patys ant savo galvos leidzia lipt mokinius, viska uz juos padaro issukineja is visokiu situaciju ir verciasi per galvas del ju. to mokiniai niekada neivertins nes ju mastymas ne iki tokio lygio.

Dar vienas labai svarbus kriterijus yra pašaukimas. Labai gaila, kad Vilniaus pedagoginis universitetas turi tokią prastą reputaciją ir prastus reitingus. Juk sakoma, kad į pedagoginė stoja tie, kurie niekur daugiau įstoti nesugebėjo. Ir iš dalies tai yra visiška tiesa, mano pusseserė šiais metais įstojo į biologiją VPU, jos seniūnas “ant tiek” lenkas, kad baigės dvylika klasių nesugeba nė vieno žodžio taisyklingai parašyti. Aš ne rasistė, bet kažkaip žiauru. Ir dauguma ten tokie. Žinoma, pasitaiko ir žmonių, kurie stoja iš pašaukimo, tačiau visuomenės požiūris į universitetus ir pedagogiką, kaip specialybę toks iškreiptas, kad net ir tiems pašauktiesiems sunku išgyventi tokioje terpėje. O tie nemotyvuoti užima nemokamas vietas universitetuose. Čia irgi ne išeitis. Niekad nesuprasiu, kokį velnią pedagoginiam veikia panelė, kuri NEKENČIA vaikų ir kuriai reikia tramdyti savo nervus, kad pamačius neklusnius vaikus, jų nenužudytų (čia jos pačios žodžiai). Ir taip kalba būsima mokytoja.

Asmeniškai man yra kraupu. Žinoma, ne studentai kalti: aš daugiausiai kaltės įžvelgiu sugedusioj (gerai, ji nėra sugedusi, bet skylių daugiau, nei lopų) mūsų švietimo sistemoj ir absoliučiai iškrypėliškai iškreiptame visuomenės požiūryje apie išsilavinimą, kad tas, kas nebaigė universiteto- ne žmogus, o baigti profesinę mokyklą- ne lygis. Vien dėl tos priežasties, bijodami pasirodyti blogesniais už visus vadybininkus, žmogeliai, neturėdami (arba turėdami nedaug) smegenėlių, stoja ten, kur įstoti lengviausia.

O pats baisiausias dalykas yra tas, kad visi tie nemotyvuoti žmonės, kuria mūsų pačių ateitį. Mano nuomone mokykla užima didžiąją dalį mūsų gyvenimo. Mokykla tikrai labai glaudžiai susijusi tiek su šeima, tiek su paties vaiko prioritetų ir vertybių formavimusi, tiek su vaiko vystymusi ir branda. Juk mokykloje vaikas išmoksta socializuotis, reikšti arba nereikšti savo nuomonę, žodžiu, ugdosi kaip asmenybė. O mokytojas turi vaikui būti autoritetas. Nuo mokytojo priklauso labai daug. Net, galima sakyti, to augančio vaikučio ateitis, karjera ir vėlesnis gyvenimas. Pvz aš būčiau buvusi labai gera medikė, jei ne mano kvaila chemijos mokytoja, per kurią neišmokau chemijos, dėl to negaliu net pretenduoti į medikės karjerą. Skamba kvailai, bet juk būtent tokiomis įvairiomis smulkmenomis formuojasi žmogaus požiūris į gyvenimą. Gal kas nors sakys, kad lengviausia kaltinti kitus, užuot pačiai pasistengus. Gal iš dalies taip, tačiau bet kokiu atveju mokytojas turi būti AUTORITETAS, jo turi klausyti.

Tačiau, kad be ko, už tokį sunkų, atsakingą ir be proto visuomenišką darbą turėtų būti mokama daug didesni atlyginimai. Juk kuriam savo ateitį. Nesuprantu, kodėl valstybė į tai žiūri pro pirštus.

Gal kai kurie mano išsireiškimai nuskambės per žiauriai, tai nesu aš labai bloga, tiesiog be galo noriu miegot, tai galėjau sutirštint kai kuriuos dalykus

Jei dabar nebūtų beveik vidurnaktis, tikriausiai prirašyčiau penkiasdešimt puslapių šia tema. Visų pirma, tai noriu paminėti, kad užaugau itin pedagogiškoje aplinkoje, mama auklėtoja, o močiutė parengiamųjų grupių auklėtoja. Tad net laisvu laiku augau darželiuose, jei ne savo, tai mamos ar močiutės. Dvejas vasaras dirbau darželyje padėjėja. Žodžiu, visas vidines virtuves esu ganėtinai gerai perkandusi, atsižvelgiant į mano jauną amžių (gerai, jau nebe jauną, man jau 18 metų, bet vis tiek). Tai vat. Pirmiausia man labai gaila, kad už šį darbą tiek mažai mokama. Kalbu ne tik iš tos pozicijos, kad pinigų trūksta konkrečiai man ar mano šeimą, o bendrai paėmus: auklėtoja per dieną atsakinga už 20 gyvų galvų, už 20 nedėkingų snargliukų, kurie velnių pririję ir jiems nusispjaut,kad jei jei nusilauš galvytę ar kojytę, auklėtoja ne tik kad lėks iš darbo, bet, esant įnoringiems tėveliams dar ir į kalėjimą gali sėsti (nesigilinau, bet buvo atvejis kažkada). Nekalbu apie tai, kad aplink tėvelius kaip apie kokius ponus reikia šokinėt. O gauna pedagogai realiai tiek pat, kiek kad gauna Maximos kasininkės. Nesakau, kad dirbti Maximoje lengva, bet pripažinkime, kad daug sudėtingiau būti atsakingu už kitą, visiškai iracionalų asmenį, o ne už keletą banknotų.