Žodžiu, pradėsiu nuo to, kad gyvenau beveik du metus neturėdama širdies draugo ir galvodama, kad normalių vyrų ant šios žemės nėra. Visi jie vienodi, visiems jiems mintys sukasi tik apie vieną galą, o ką jau kalbėt apie meilę… Ne tokiems padarams, kaip jie, mylėt. Skamba pakankamai žiauriai, ar ne? Tokį mano mąstymą sudarė mano prieš tai buvę vaikinai…Bet vieną dieną…

Sutikau jį. Pirmą mėnesį atrodė viskas tobulai, atrodo širdį draskė drugeliai ir visam pasauliui rėkt norėjau, kad pagaliau įsimylėjau. Žinot tą jausmą, kai dantys burnoj netelpa tiesiog nori šypsotis nuo ryto iki vakaro. Jis man tobulas. Su juo man be proto gera. Jo humoro jausmas tobulas, jis man be proto mielas ir nuoširdus. Nieko man negaili. Visada prisižiūrintis, turintis gerą darbą, baigęs mokslus, rimtai žiūri į ateitį. Žinau, kad būnant su juo, man nieko netrūks. Būsiu aprūpinta ne tik materialiai, bet ir visą laiką turėsiu šalia mylintį vyrą.. Tikrai, daugumos moterų svajonę, visos draugės saviesiems prikišinėja manąjį kaip pavyzdį turbūt atrodo, kad giriuosi, bet ne. einu prie reikalo

O reikalas toks, kad jis man.. PER DAUG tobulas. Kuo toliau, tuo labiau žvalgaus į tuos vadinamus blogiukus. Pasiilgau pykčių su savo buvusiais. Pasiilgau net tos skaudančios širdies, kai galvoji, kad draugystė kabo ant plauko, o paskui tas saldus bučinys, kai susitaikai… Su juo to nėra, nes jis man pritaria, o jei nepritaria, tai ramiai ieškos kompromiso. Jis mane visur išleidžia ir dar pats nuveža. Jis manęs nekontroliuoja, nes sako, kad jei norėsiu išduot, tai išduosiu, kad ir sėdėdama narvelį. Nelabai moku paaiškint… Kažin, įtakoja tai, kad aš liūtas, o jis mergelė? Žodžiu, turbūt esmę supratot… (??)

Mano klausimas toks – būt su žmogumi, nes jis mane myli ir laikui bėgant pamilsiu jį ar paleist jį ir leist padaryt laiminga kitą merginą, kuri jį mylės? Neįsivaizduoju jūsų reakcijos, tik, prašau, neteiskit. Pasakykit savo nuomonę ir tiek. Tai, ar įmanoma įsimylėt?