Labas,merginos,atsiprašau už anonimą,bet per daug pažįstamų čia turiu,nenoriu,kad lystų širdin

Laabai prastai jaučiuos.Jau kelintas mėnuo kamuoja jausmas,kad esu per prasta savo draugui,jaučiu,kad ne per stipriausiai patinku jo tėvams,jo sesėms(neseniai kalbėjom apie nėštumą,tai leido man suprasti,kad ne laikas mums būtų šeimą kurt,kad abortą reiktų darytis ir t.t,pasijaučiau kaip net neverta mama būti…)Pati nemanau,kad esu labai jau prasta,juo nesinaudoju,nieko neprašau,ieškaus darbo,nes kažkada galvojam kartu gyvent.Net nenoriu pas jį į namus eiti,jaučiuosi svetima,o jis nesupranta to.Kažkada jo geriausias draugas pasakė,kad kol jie neturėjo merginų,buvo smagu,ošdavo kasdien,o manasis tik tylėjo,nors taip norėjos išgirsti,kad jam dabar taip gerai…Žinau,kad jis dėl manęs padarytų viską,ir tą daro kasdien,myliu jį,ir pati ne iš kelmo spirta esu,niekad neleisdavau kištis į mano santykius,bet va palūžau kažkaip.Atrodo,ne piemenė esu,23 metai,bet pergyvenu kaip vaikas…Sunku,kai esi aplinkoje,kuri tavęs nepriima.Paguodos neieškau,tiesiog noris pasikalbėti,gal kažkam panaši situacija