man tas pats, bet jau su tuo susigyvenau

Pritariu;D

Na, pirmą žingsnį jau žengėt – pasakėt sau, kad nebenorit toliau taip gyventi. Toliau mėginkit suprasti, kodėl nėra noro. Kiek laiko esat tokioje būsenoje? Gal iš tikrųjų labai pervargot? Gal kokių stresų buvo ar kažko panašaus? O gal kokią depresiją truputį įsitaisius esat? Man buvo prieš nepilnus metus toks periodas, kai irgi buvo tik rutina studijos-namai-studijos, jaučiau, kad savęs nerealizuoju. Ir tada vieną dieną giliai įkvėpiau ir nusiunčiau motyvacinį laišką savanorės pozicijai užimti. Jau tada atsirado daugiau jėgų, nes laukiau atsakymo. Patekau, dabar greit bus metai, kaip savanoriauju. Taip pat ėmiausi sporto. Visumoj susidėliojau dienotvarkę taip, kad turėčiau beveik visą dieną užimtą. O neseniai užpildžiau Erasmus paraišką ir nuo rudens išvažiuoju studijuoti į užsienį. Visam šitam tikrai reikėjo ryžto ir perlipt per save, bet susiėmiau ir padariau. Sakot, užsibrėžėt padaryt špagatą ir po dviejų savaičių metėt, nes nepamatėt ryškių rezultatų. Gal labai nekantri esat? Tuomet ugdykit valią. Iš pradžių prisiverskit daryti, o paskui nepajusit, kaip norėsis savaime. Galų gale, apdovanokit save už tą prisivertimą. Dėl kėlimosi savaitgaliais, tai irgi susigalvokit kokį malonų dalyką, kuriuo laiką irgi “užmušit”, bet smagiu būdu. Juk turit kažkokį pomėgį? Atsibudusi pagalvokit apie kokį nors pozityvų dalyką, kurį išlipusi iš lovos darysit. Išsikepkit blynų pusryčiams – jie kelia nuotaiką. O kepdama įsijunkit gerą dainą ir užplėškit drauge iš visų plaučių.

lb puikus komentaras,vskam ir as pritariu

Tokioj būsenoj esu tikrai pakankamai senai. Pervargti galėjau nebent nuo nieko neveikimo,nes jaučiuosi tarsi laiką paleidusi vėjais. O kantrybe tikrai nepasižymiu..

Tai pavargimas nebūtinai fizinis gali juk būti Minėjot, kad esat studentė. Gal persimokot? Galų gale nieko neveikimas, kaip jūs sakot, irgi gali sukelt tą “nuovargį”. Galbūt tiesiog jaučiat pati, kad stovit vietoj, netobulėjat, kaip asmenybė, dėl to pasąmonėj depresuojat ir nėra noro kažko imtis. O kantrybė yra išugdoma, tik reikia su savim dirbti. Užsibrėžkit vėl kad ir tą špagatą padaryti, tik neleiskit sau mesti. Skaityti, žiūrėt filmus nemėgstat? Gaminti valgyti? Rankdarbiauti? Raskit širdžiai mielą sritį ir užsiimkit ta veikla.

Na iš tiesų tas nieko neveikimas jokių gerų emocijų man neatneša.Tik kaip tik matau,kad stoviu vietoje ir netobulėju kaip žmogus..Bėda,kad špagatą jau buvau ne vieną kartą užsibrėžusi atlikti,bet taip ir metu..Gal grafiko konkretaus trūksta ar kaip..Gaminimas iš tiesų visai prie širdies,ypatingai tada kai viduje jaučiuosi rami.

Gerai, kad bandote kazka daryti, bet siulyciau ir iseiti is namu, nusipirkit koki bilieta i spektakli ar kina, nueikit i koki eventa is fb, nes kartais tas buvimas toj pacioj vietoj labai slegia, nauding pakeisti aplinka

man irgi buvo tas pats, kai studijavau. į paskaitas eiti nebuvo privaloma, tai eidavau itin retai. per dienas pragulėdavau, žiūrėdama serialus. taip prašvilpė kokie 2-3 metai. labai daug!!! poto baigiau studijas, vėl porą mėnesių nieko neveikia, kol galiausiai įsidarbinau. nuo tada pasidarė gaila savo laiko, po darbo pradėjau sportuoti, kažkuo domėtis, siūti, itin pamėgau gaminti ateityje planuoju eiti į sporto salę, baseiną ir davėt gerą mintį sportuojant daryti špagatą žinoma, darbo sutartis į pabaigą, tad bijau vėl aptingti, bet smagu nesėdėt vietoj iš esmės, kuo mažiau laisvo laiko turi, tuo mažiau jo iššvaistai veltui, o likusį laiką norisi praleisti prasmingai