Rašau čia, nes nebežinau kam išsipasakoti. Tikrai nesinori kažko krauti savo problemomis. Galėčiau tiesiog parašyti viską ant lapelio ir išmesti, bet galbūt kas nors nepagailės ir tars kokį gerą žodį, nes pati turbūt nebeišsikrapstysiu iš nelaimingos rutinos. Kiekvienam būna nelaiminga diena ir laikotarpis, bet po jo gi turi būti vėl viskas gerai, negali gi būti visada blogai?.. Esu pirmo kurso studentė. Studijos tikrai nėra lengvos, kolektyvas dar tik pradeda burtis ir kažin kada nauji žmonės taps savais, todėl kartais mokymo įstaigoj patiriu stresą. Gyvenu su tėvais(mama ir patėvis), neseniai netekau tevo, kuris buvo vienas iš trijų mano gyvenime mane guodžiančių ir padedančių man žmonių. Antras buvo mano vaikinas- su juo kartu išbuvome 4 metus ( nuo 14m.) Kartu tikrai daug ką patyrėmė, daug kur buvome, tapome labai artimi žmonės. Ne vieną kartą buvome palikę vienas kitą, dėl skirtingų priežasčių, bet susitaikius viskas buvo vėl geriau negu kada nors būdavo. Kartu anksčiau mokėmės. Atsitiko labai keistas dalykas. Jis įsimylėjo kitą panelė. Jis man nei melavo, nei kažką slėpė. Jis pasakė viską tiesiai, sakė, kad labai brangina mane ir viską ką kartu patyrėmė, kad visada išliks šalia to prireikus, kad jokiu būdu nenori man meluoti ir nenori tęsti santykiu tik dėl to, kad esame vienas kitam labai artimi. Nežinau ar ta panelė žino, kad kol jie bendravo, mes buvome kartu ir faktiškai ji sugriovė santykius, bet norėjau jai tiesiog parašyti, kad ant svetimos nelaimės savo laimės nepastatysi, bet čia gi yra taip žema. Ypač kai sužinojau, kad ji labai geras žmogus ir turi problemu su sveikata išvis išnyko toks noras.. Žinau, reikia laiko, kad susitaikyčiau, bet aš neturiu jėgų, iš kur jų semtis. Kai viskas sugriuvo iš karto, iš kur semtis jėgų? Kai mane bando raminti, kad jis manęs nevertas ir t.t. aš pradedu žliumbti dar labiau, nes turbūt atvirkščiai aš jo nesu verta, jis net paliko mane taip gražiai ir sąžiningai.. Negaliu rasti sau vietos, negaliu dabar prarasti savęs, nes studijos ir mano kasdienybė reikalauja daugybės jėgų, optimizmo, nes tikrai nėra lengva, bet man tiesiog rankos leidžiasi. Sunku valgyt, svaigsta galva ir apskritai net labai norėdama susikoncentruot nukeliauju mintim kažkur. Nuolat kankina mintys, kad kažką blogai padariau, kad nesu tokia graži, gera, idomi, protinga kaip ta panelė. Sėdžiu ir valandom galvoju ką aš galėjau padaryti ne taip, kaip aš galėčiau viską pataisyti..

Labai atsiprašau, kad mintys išdėstytos taip padrikai. Visiškai negaliu susikoncentruoti. Viskas plaukia prieš akis…