Pinigai laimės neatneša.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas,
Gyvenu gerą gyvenimą, esu pasiturinti, išsilavinusi, tvarkinga moteris. Tačiau turiu problemą. Niekaip nepavyksta susitvarkyti su stresu, nerimu, dažniausiai tai pereina į fiziologinius pojūčius, dreba kūnas, spazmuoja visą vidų, apsivemiu. Manau, kad tai nėra normalu, bet tikiu, kad niekas be manęs pačios negali to sustabdyti.
Viskas dėl to, kad emocijos pas mane verda viduj, aš niekada nešaukiu, nesidaužau, nerėkiu ir nesikeikiu. Aš viską išgyvenu savyje, o kai grįžtu namo atrodo tiesiogiai sprogstu iš vidaus. Kartais atrodo, kad gyvenu dvigubą gyvenimą.
Aišku tai vaikystės/paauglystės padariniai. Tuo metu buvo sunku, reikėjo kovoti dėl savęs, ir tą kovą pasirinkau tokią – niekada neparodyti savo silpnumo.
Rašau šiandien, nes įvyko tokia situacija su visai man nepažįstamu vyru. Tai dalykiniai reikalai. Jis man tiktų į senelius. Jam pradėjus mane žeminti, koneveikti, aš nebeišlaikiau ir pradėjau jam ‘srutas’ pilti atgal. Pyliau tiek kiek galėjau, pamačiau, kad jis pasimetė, pradėjo tiesiogiai virpėti, vėliau manęs atsiprašinėti, apsikabinėti, ir aš iš pykčio pravirkau. Išvariau jį. Ir tuomet kaip visuomet – apsivėmiau.
Dabar jaučiuosi kalta. Ne todėl, kad įvyko tai kas įvyksta dažniausiai po streso. O todėl, kad vyrui, su kuriuo turi sietis tik darbiniai reikalai, aš parodžiau dalelę savęs. Jaučiuosi kaip nuoga. Ar aš tikrai tokia nenormali? Kas su manim yra?
Įvyko kas įvyko, neimk į galvą to, kas jau įvyko. Buvo ir pražuvo.
Patarčiau bėgioti. Tai geras būdas išsilieti, nelaikyti savyje, tai kaip aktyvi meditacija, padeda susitaikyti su savimi.
Autore, esat pasiturinti, galit sau leisti psichoterapija. Brangu, ilgas gydymas, bet veiksmingas. Paieskokit psichoterapeuto, susitvarkysit gyvenima…
Pradekite lankyti boksa.
Paradoksas, bet pati esu baigus klinikinės psichologijos magistrantūrą. Kartais galvoju, kad studijos ir uždarė mane į save.
Anksciau buvau visiskai tokia kaip jus. Dabar mano geriausia drauge tokia. Visada uzslepus savo mintis ir jausmus sau, prie kitu (net ir prie manes), vaidina besirdzia, jausmu neturincia robote vos ne, o po to tai atsiliepia stresu, panasiai kaip jums, tik ji nevemia ir pns, bet tiesiog nuo tos pastovios busenos (uzsleptu jausmu, visko laikymo savyje ir pns.), ji pradejo i visiskai viska ziureti negatyviai, jokio pozityvumo, nei mintyse, nei niekur, visur vien tik blogis jai, paranojiskai bijo iseiti is namu, visa laika praleidzia prie kompiuterio, i lauka neissitempsi niekaip, arba labai laaaabai sunkiai (jums pliusas, kad bent tokios paranojos neturit kaip ji). Kalbeta su ja apie tai n kartu, bet tiesiog kai uzsislepi savyje, parodyti tikraja save po to buna jau per velu ir per sunku.
Isvada tokia, kad geriau nieko nelaikyti savyje, viska islieti ir visiems sakyti viska tiesiai sviesiai i akis. Verksi, verk. Tai normalu , visi verkia, nieko cia gedingo. Reikia tvarkytis su tokiom problemom, nes kuo jos gilesnes, tuo gyvenimas baisesnis ir nelaimingesnis tampa. Asmeniskai man, viskas susitvarke, kai isimylejau, sutikau toki zmogu, kuris tiesiog atspindi visus mano vaikino, geriausio draugo, brolio lukescius.
O jus manau irgi pavargot nuo tokios busenos, jeigu cia parasete. Tai pagalvokit: visa tai gali privesti prie depresijos ir dar baisiau (jus baigusi psichologija, jus turetumet suprasti, prie ko tai gali privesti), o viso to jus manau nenorit.
Didziausios sekmes.
Pavargau..Mano vyras pavargo. Man tiesiog sunku gyventi su tokia našta, todėl noriu žinoti kaip tai spręsti.
Jeigu norit, galit parasyt i pm, galesit daugiau pasipasakot, gal labiau ka patarciau, nes cia sunku is tos vienos zinutes kazka sakyti
Is Jusu laisko jauciu kad Jus ant ribos. Jai norisi pokalbio ar issiliejimo laisku, parasykite man. Tvirtybes ir ramybes Jums.
Viskas normalu, tiesiog visko per daug savyje sukaupėte ir galiausiai nebeatlaikėte ir išsiliejote. Tai, manau, pati suprantate, kad sprendimas būtų – išlieti visas emocijas ir nekaupti jų savyje. Ir jei baigusi psichologiją, manau, žinote, kad nėra nei blogų, nei gerų emocijų. Jos yra ir joms reikia leist būti ir nekaupti, o išsakyti. Tai mažais žingsneliais galit ir imt sakyt ką galvojate tiesiai ir nevaidinti, kad nepykstate ir nejaučiate nieko.
Ačiū. Nerašysiu asmeniškai, nes bijau. Bijau būti per atvira. O, kad esu ‘ant ribos’ tai man pačiai labai aišku. Aš net pripažįstu, kad ta riba vis labiau artėja. Tiesiog man sunku sau įsivardinti tai… Negalvojau, kad aš galiu nesusitvarkyt.
Ar bandėte sportuotI? Gera mankšta iškrauna visas neigiamas emocijas. Pabandykite energingas treniruotes, o jei jos neprie širdies galbūt joga patiks.
Aš nekenčiu sporto, daug kartų gyvenime bandžiau prisiverti, bet nu niekaip. Vienintelė išeitis vasarą, vandens sportas, dviračiai… Bet taip, šiuo metu jau nebeturiu kur dėtis, ir visos turimos žinios veda prie to, kad vienintelė ir pirmoji pagalba gali būti intensyvus sportas lauke.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
