Sveikos. Nevyniosiu į vatą, bet rašysiu daug. Yra taip, kad man devyniolika ir esu vis dar su rūtų vainikėliu. Taip, tai nieko blogo, tačiau dažnai būdavo, kad pagalvoju apie seksą. O pastaruosius porą mėnesių išvis kaip apsėsta, mintys tik apie tai… Yra baimių, labai save saugojau “ypatingam vaikinui” ir nesinori tiek išlaukus permiegoti su bet kuo, bet, manau, jau atėjo laikas, juolab, kad turiu vaikiną, su kuriuo jau beveik metus draugaujam (nedidelis laikotarpis, bet jis mane beprotiškai myli). Viskas lyg ir tobula, jei ne viena smulkmenėlė. Aš nemanau, kad mano vaikinas tinkamas pirmąjam kartui. Absurdiškiausia, kad kaip apie potencialų variantą tam svarstau apie savo paskutinį ex, su kuriuo iki šiol puikiai sutariu, antras kandidatas vaikinas iš tolimo miesto, su kuriuo turėjau nepamirštamas dvi vasaros atostogų savaites, bet su kuriuo šiuo metu net nebendrauju (tiesiog jis labai fainas ir keistai mane traukia, ir žinot, vis įdomiau po penkiasdešimt metų bus prisiminti, kad nekaltybę praradau su metalistu, o ne šiaip kažkokiu paprastu ir neypatingu vaiknu ). Tokios mintys (kad svarstau apie nekaltybės praradimą su kažkuo kitu, o savo dabartinio vaikino kandidatūrą tam net nesvarsčiusi atmetu) privertė mane susimastyti apie mūsų santykius. Kad galbūt aš tiesiog esu prisirišus prie jo, nes taip reikia (jis gražus, protingas, mes seniai pažįstami, jis patinka mano tėvams, beprotiškai mane myli, yra ištikimas ir šiaip mama nuolat sako, kad laikas man susitupėti šiek tiek), o ne todėl, kad jis man iš tiesų patinka? Juolab, kad reti susitikimai mane varo iš proto, man jo per mažai (mokomės skirtinguose miestuose, tačiau kai noriu susitikimą suplanuoti jis vis negali dėl ko nors, sunku suderinti. Puikiausias pavyzdys buvo šią savaitę. Kadangi pirmadienį baigiau sesiją ir važiavau namo, o paskutinį kartą matėmės vos ne prieš du mėnesius, tai dar prieš dvi savaites buvom suplanavę, kad antradienį susitiksim Kaune(jis turėjo reikalų dar plius). Specialiai dėl jo nakvojau pas draugę, o jis man antradienį ryte ėmė ir parašė, kad neatvažiuos, nes jam neapsimoka, mat ketvirtadienį važiuoja brolis į Kauną ir jį kartu pamėtės, mat grasu su autobusu važiuoti dėl tiek, o pas mane GAL atvažiuos penktadienį). Imu galvoti, gal mums nelemta būti kartu? ir dar tos mintys apie pirmą kartą, kuriose jo net nėra… bet jis mane taip myli… Nuolat kartoja, kad labai brangi jam esu ir bijo mane prarasti. Iš visko matosi, kad tiesiog paranojiškai bijo to. Kaip tokią šūdiną situaciją spręsti? Bandžiau kalbėtis apie tai, kad man jo per mažai, kad reikėtų dažniau susitikti ir pan. bet nieko negelbėjo.