Sveikos, yra sauniu temu apie linsmus pasimatymus, o as nusprendziau sukurti apie pirmaja rimta savo draugyste vykusi ji ar nelabai , todel papasakosiu ir aš savąją istoriją. Pradėsiu nuo to kas aš esu ir kokia esu. Žmonės sako ,kad esu per daug gera visiems, per daug atvira ir šilta žmonėms kurie galbūt to ir neverti, tačiau tokia esu-pripažįstu. Visus paguodžiu, visus užjaučiu ,žodžiu“ duodu savo petį“ kam tik jo reikia. Nežinau gal tai mano auklėjimas toks, o gal tiesiog pati to trokštu, tačiau ne visada randi tuo metu ir toje vietoje žmonių kurių tau stinga. Istorija mano prasidėjo pavasario pradžioje, viskas įvyko labai greitai ir gana įprastu būdu, susipažinau su vaikinu per internetą, per taip visiems žinomą pažinčių svetainę facebook.com. Mes bendravome gana trumpai, jis iš to paties miesto kaip ir aš, todėl nutarėme susitikti. Aklas pasimatymas.. Ką aš sau tada galvojau, pirmą kartą į tokį ėjau. Žinoma jaudinausi, ką apsirengti, kaip pasidažyti, ką kalbėti(net pasiruošiau kelias temas, kad nevyrautu nejauki tyla).Susitarėme susitikti Babilone, apsidraudžiau tuo, jog ten būna daug žmonių, kadangi jo gerai nepažinojau. Girdžiu atėjo sms žinutė, paėmiau telefoną nuo komodos…“Aš jau laukiu Tavęs, prie zoo parduotuvės“, paskutinį kartą pažvelgiau į veidrodį, degiau iš nekantrumo jį pamatyti, vertinau save veidrodyje, patempiau žemyn mėlynąją suknelę, ji atrodė šiek tiek trumpesnė nei turėtų būti, todėl prieš tai kelis kartus buvau ją nusivilkus, tačiau galų gale vis tiek ją užsidėjau. Perbraukiau lūpas rausvu blizgiu, blakstienas tušu, dar šiek tiek skaistalų, kad oda neatrodytu tokia blyški, plaukus šiek tiek perbraukiau rankomis į vieną pusę ir švytinti išėjau iš namų. Iki Babilono man penkios minutės kelio autobusu , todėl nesijaudinau, kad šiek tiek vėluosiu, nes vaikinams, būtina šiek tiek palaukti merginų ,žinoma ne per daug, bet, kad atsirastų nekantrumo ir įdomumo lašelis. Einu, saulė spigina man į akis, pro vitrinos stiklą matau turbūt jį, panašus iš nuotraukos.. Hmm, gražus. Priėjau, pasisveikinau ir viskas pradėjo rutuliuotis savaime.Po kelių dienų susitikimų jis pasiūlė man draugauti, maniau esanti įsimylėjusi(naivi tada buvau)-žinoma sutikau, net neabejojusi. Nors dažnai pasvajodavau apie gėles ar šiaip gražius žodelius, esu turbūt iš tų merginų kurios myli ausimis.. Tačiau iš jo sulaukiau tik:

-Draugaujam? Ir bučinio į lūpas.. Po to jaučiausi kaip devintame danguje, jaučiausi laimingiausia planetoje, mano pirmasis vaikinas…Kas galėjo pagalvoti, kad džiaugsmo per mūsų draugyste tik tokie trupiniai man ir teko.Po šių žodžių mes nesusitikome savaitę iš jo nebesulaukdavau nei žinučių.. Absoliučiai jokio dėmesio, pati palauždavau savo principus ir jam parašydavau, sužinojau, kad jis susirgo, žinoma nedvejodama nuėjau į parduotuvę, nupirkau vaisių ir sulčių, pranešiau jam, kad ateinu aplankyti, o jis tik atsainiai parašė jog pati užsikrėsiu ir , kad neičiau.. Jo norus aš vėl gi pildžiau. Perėjau namo, sėdžiu ant sofos, valgau obuolį ir galvoju kur mano klaida, ką padariau ne taip…Gal aš kažkur pasikeičiau iš pradžių buvau lyg medutis kuris traukė ir viliojo, o dabar likau kaip niekam nereikalingas daiktas- kaip jam nereikalingas daiktas, nubraukiau paskutine ašarą, neberašiau jam ir nebeskambinau, praėjo savaitė laiko, iš jo pradėjau gauti vėl žinutes, vėl gi naiviai pagalvojau, kad viskas tvarkosi, patikėjau ,kad mūsų santykiai dar gali atgyti ir kad dar gali būti viskas gerai…Taigi artėja mano gimtadienis, pakviečiau artimiausius draugus, taip pat ir jį…Tą dieną norėjau atrodyti stulbinamai, apsivilkau žėrinčią pilką tuniką, juodas pėdkelnes, išsitiesinau savo šviesius plaukus, pas draugę pasidariau makiažą, ši išvaizda mane keitė, atrodžiau subtiliai ir ekstravagantiškai. Sulaukiau visų svečių, o iš jo žinutės, kad neateis, vos neverkiau savo gimtadienio dieną, norėjosi spiegti, rėkti, kad teikiau tokias viltis į jį. Žodžiu, per visą gimtadienį kiurksojau, lyg maišas kampe, nebuvo jokios šventiškos nuotaikos, vis linksminosi ,šėlo, o man beliko, tik vienam kitam svečiui nusišypsoti iš mandagumo, apie jų užėmimą neliko nei kalbos…Buvau tarsi kūnas be sielos, kai visi jau daugmaž aprimo, dar vieni kiti sėdėjo ir kalbėjo, kiti miegojo, kiti dar valgė maisto likučius, pasigirdo skambutis į duris…Tingiai atsistojau, persibraukiau mieguistas akis, perbraukiau ranka per susivėlusius plaukus ir nuėjau durų link, atidariau o ten raudonų gėlių puokštė, didelė ir labai graži…iš po jos jis šypsojosi, nušvitau ir aš, jis atėjo! Pasveikino! Atnešė gėlių! Tai lyg atgaiva po didelio laukimo ir meilės troškimo, vakarėlis ir vėl įsivažiavo, tada linksminausi ir aš, buvau be galo laiminga. Naktį išvargę ir nuilsę, gulėjome ant sofos ir kalbėjome, jis žiūrėjo man į akis, pasakiau jog myliu jį…Užmigau, jis mane pažadino, pažvelgė man į akis, po ilgos pauzės ištarė:

-Aš taip pat Tave myliu…Pamiegojome valandą ir jis išėjo namo, palydėjau jį iki durų, laiptinėje pažvelgiau į jį ir sukirbėjo tokia nelemta mintis “Man rodos paskutinį kartą, matomės, atsisveikiname kaip pora“ Kitą dieną norėjau prieiti prie savo facebook.com anketos, tačiau pastebėjau, kad yra įvesti jo prisijungimo vardas ir slaptažodis ir išsaugoti kompiuteryje.. Nedrįsau lįsti kur man nereikia, pamaniau yra pasitikėjimas žmogumi, juo turi būti pagrįsti santykiai. Vakare sulaukiau žinutės ar galėčiau atsiusti nuotraukas iš gimtadienio, išsiunčiau, mūsų nuotraukų ten buvo ganėtinai nemažai, tačiau jis anketoje įsidėjo savo vieno nuotrauką, pamaniau, kad galbūt į gimtadienio pabaigą nebeatrodžiau gražiai ir nuotraukose nesigavau fotogeniška, vis kaltinau save, bet kokioje situacijoje. Palaukiau dar dieną, nesulaukiau vėl gi jokio dėmesio neištvėriau ir nuėjau į jo anketą, o ten pamačiau tai ko niekam nelinkėčiau merginų pulkai, rašinėjosi su keliomis vienu metu, mano gimtadienio dieną, vakare tarėsi su viena iš jų susitikti, tačiau jai atsiprašiusiai, jog negalės, pamanė jog turi B variantą mano gimtadienį ir bet kokiu atveju jam pasiseks. Su merginomis jis susitikinėdavo ir ,kviesdavo vis naujas tai kavos, tai arbatos…Kai skaičiau žinutes jaučiausi šlykščiai, kad tokiu būdu sužinojau tiesą, kad visada kaltinau save, kad tiek verkiau dėl jo, manyje virė įtūžis ir neviltis bei keršto troškimas. Skambinau jam ,nežinojau ką sakyti, bet skambinau, dar galvojau su juo susitikti ir išrėžti į akis viską, tačiau jis ragelio nekėlė, parašiau, tokią kvailą intriguojančią žinutę:

-Tai myli mane? nori dar būti su manimi? gavau atsaką kokio pati nesitikėjau, kaip su saltu vandeniu per veidą.

-Žinai, atsiprašau, bet draugai man sakė, kad mes netinkame vienas kitam…Dar parašiau, kad iki viso, pamaniau, kad absurdiška, rašyti dar kažką išsamiau, ar skambinti, jis nevertas nieko, nei pusės to, ką aš paaukojau dėl mūsų santykių.Po savaitės jis man dar skambino, bet atmečiau jo skambutį…Noriu tik ištrinti jį iš atminties. (tuputi pagrazinau, bet esme tapati)