Piršlybos, vestuvės, vaikai – nenoriu.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nu dabar būsiu pusės davatkų užmėtyta akenimis tikriausiai, bet paaiškinkit man, nesusipratėlei..
Su vaikinu esame ~4 metus. Jokios piršlybos, vestuvės – nesišviečia. Ir aš dėl to esu labai laiminga. Vaikų taip pat nenoriu (čia šiek tiek kertasi nuomonės su vaikinu, nes jis nori), bet aš nenoriu. O mane iš aplinkui spaudžia visi, draugės, draugai, šeima.. Kada vestuvės? Tu jam nerūpi, jei neveda… Ir panašus mėšlas. Visiems sakau, kad nenoriu tų nesąmonių, kad man yra gerai atradus savo žmogų būti su juo ir kad man nereikia jokių formalumų tvirtinant savo santykius. Bet tas spaudimas iš aplinkos, žeminimas, kad esu niekas jam.. Nu nejau aš tokia nenormali, kad nenoriu kurti NORMALIOS, visuomėnei priimtinos šeimos? + skyrybų atveju yra 100 kartų lengviau, susirenki daiktus, atsisveikini ir gyveni toliau..
Yra dar taip manančių merginų?
Pasikalbam, nes su niekuo ta tema negaliu padiskutuot, visi puola tuoj pat.
Visa lietuva pazista viena -aite, be vyro ir be vaiku. Bet nieko, gyvena sau su mergautine pavarde ir nesigedyja.
Nu man pvz pavardė netrugdo, čia tik aplinkinių požiūris.. Bet aš nuo to prastesnė nebūsiu. Aš esu toks pats žmogus, kaip ir visi kiti. Ar man 20, ar 30m ar 60. Kažkaip visuomenė formuoja tokius iškreiptus stereotipus.
Aš nieko nesakau, man gražu kai kitos šeimos laimingos, kai turi krūvas vaikų ir pan. Šeima – geras, nuostabus dalykas. Tik aš esu tam nesutverta. Ir kai pagalvoji, kad reikės galbūt su tėvais nutraukt ryšius, nes jie nesupranta manęs ir neleidžia gyvent kaip noriu, dėl kažkokių stereotipų, tai baisu darosi..
Aciu dievui, kad tokiu -aiciu mazuma…
o as pazistu dvi 50-60 metu aites, taip niekada ir nebuvo istekejusios ir susilaukusios vaiku, bet apverktinai kazkaip neatrodo, labai protingos, issilavinusios moterys
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
