Išsiskyrėm po 3 metų. Tiesiog atšalo santykiai, jie teikė daugiau skausmo ir priminė buitinius santykius, nei jaunų žmonių meilę. Vieniša buvau metus, ir tai buvo nuostabiausias mano laikas šiuo metu vaikiną kaip ir turiu, bet praėjus mėnesiui santykių, jaučiu, kad tai ne tas žmogus su kuriuo norėčiau dalintis savo gyvenimu. Tai vėl būsiu vieniša ir laiminga

Po metų ir 4 mėnesių, buvo totalus nebegerbimas manęs, skolindavosi nuolatos pinigus , negražinęs jų iki šiol, pradėjo nebetraukti nei kaip žmogus, nei kaip meilužis, neturėjom bendrų interesų , nebeliko apie ką šnekėti, jis nuolat žarstė kvailus pažadus Blogiausia, kad ir dar dabar dažnai parašo, panervuoja, bando ale kirst per sąžinę, neseniai teko per atsitiktinumą važiuot viena mašina, tai irgi sugadino nuotaiką

Pirmoji meile, issiskyrem po 6 metu, nes pradejo gerti, draugai-patys svarbiausi, baliukai-nuolat, nors jau ruosemes tuoktis. Dar 5 metus skambino pastoviai, rase, bande susitikti, grasino apipilti rugstim, kad niekam nebuciau reikalinga, nuolat tvirtino, kokia as niekam tikus ir isskyrus ji niekam nereikalinga. Klausiau to su sypsena, nes tikrai nemazai sulaukdavau demesio is vyriskos lyties

Atstojo tik kai istekejau: nekeliau ragelio, turbut suprato, kad jis man-jau niekas…