Man 24 metai, esu iš Kauno. Turiu vaikiną, su kuriuo esam kartu jau beveik metai. Mūsų draugystė prasidėjo lengvai ir vis rimtėjo, neseniai jis išreiškė norą supažindinti mane su savo tėvais. Jo tėvai yra rimti ir turtingi, motina gydytoja. Jie yra iš tokių žmonių, kurie neleis sūnui parsivesti bet ko. Taip manau, iki šiol jų nesutikau, nes jie pageidauja savo namuose matyti tik vienintelę, rimtą sūnaus merginą. Taip pat susidariau nekokį vaizdą iš to, ką vaikinas man pasakojo apie savo brolį – kaip jo tėvai atkalbėjo, kad nedraugautų su mergina iš kaimo. Labai myliu savo vaikiną, jis vis dažniau kalba apie bendrą ateitį kartu, bet pagalvojus apie susitikimą su jo tėvais mane ima nerimas. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Liūdnoji dalis. Mano paauglystė buvo audringa. Nuolatiniai vakarėliai, alkoholis ir šis tas daugiau, atsitiktinis seksas. Tėvai skyrė man daug pinigų ir mažai laiko, neperdėčiau sakydama, jog buvau tikrai išpindėjusi paauglė. Policijos apsilankymas mano vakarėliuose buvo ne gėdos, o šaunumo ženklas. Besiskundžiantys kaimynai – provokatoriai, kurie patys prašosi nemalonumų. Tarp paauglių plito mada pjaustytis ir vaidinti labai gilią, niekieno nesuprantamą asmenybę. Nelaimei, šia mada užsikrėčiau ir aš. Vienas toks vakarėlis, per kurį visi prisigėrėm ir aš paleidau sau kraują, įsitikinus, jog draugų akyse tapsiu dar šaunesnė nei jau buvau, skaudėt neskaudėjo, tik ta raudona spalva atrodė įspūdingai. Buvau girta, tad nelabai atsimenu, kas ten ką pridirbo, bet pasirodė policija ir jiems raudona spalva ant mano rankų taip pat pasirodė įspūdinga. Tokia įspūdinga, kad mane nuvežė tiesiai į psichiatrinę ligoninę. Iš pradžių man, 16-17-metei, tai atrodė didžiulis pasiekimas. Draugai supuolė manęs lankyti, visi pavydėjo, kad galėsiu susipažinti su bepročiais ar gauti narkotikų (psichotropinių vaistų). Gydytojai rodė daug dėmesio, visi buvo suinteresuoti mane ištirti, perprasti. Stengiausi pasirodyti kiek galima beprotiškiau. Man visa tai buvo juokinga, nes viduje žinojau, jog esu ne ligonė, o tik išpindėjusi paauglė. Diagnozė buvo šizofrenija – tą dieną kaifavau nuo savo šaunumo. Pavyko apmulkinti daktarus ir gauti beprotišką diagnozę. Kitą rytą gavau “narkotikų” – vaistų nuo šizofrenijos. Efektas buvo priešingas mano laukiamam – pasidarė bloga tiek fiziškai, tiek ir psichiškai. Kai kitą rytą gulėjau išsekus nuo vėmimo ir galvos skausmo, su išgąsčiu pamačiau, kad tuos vaistus man atnešė vėl. Kažkaip įkalbėjo, kad juos išgerčiau, pamelavo, jog padės nuo blogumo. Kitas dienas girdė per prievartą. Man nuolat buvo bloga, nustojau džiaugtis gyvenimu, jaučiausi išsekusi, nebeatrodžiau šauni. Mano veidą išbėrė spuogais, akys užtino, atrodžiau siaubingai. Supratau, jog prisidirbau. Draugai sakė, jog šis eksperimentas man blogai baigsis, netgi rengė pabėgimo planą, bet nesiryžau, nes bijojau “lomkių”. Tėvai mane pasiėmė, jiems reikėjo pasirašyti raštą, kad aš esu sau ir kitiems pavojinga šizofrenikė, kuri atsisako gydytis. Tėvai turbūt suprato ir padarė išvadas, nes nuo to laiko ėmė skirti man daugiau dėmesio, nebeleist į vakarėlius, liepė padėti jiems darbe. Tik dėl diagnozės barėsi, sakė, pakenks, jei norėsiu ateity dirbti tam tikrą darbą, turėti ginklą ir tt. Nežinau, ar tas nesėkmingas įvykis padėjo man subręsti, ar tiesiog atėjo tam laikas, bet aš nebekvailiojau, energiją nukreipiau į būrelius ir savanorišką veiklą, gerai išlaikiau egzaminus, įstojau į gerą specialybę, baigiau ją. Per studijų metus subūriau naują visai kitokių pažįstamų ratą, susiradau gerą darbą. Žodžiu, gyvenu laimingai, jaučiuosi pakankamai rimta ir subrendus kurti šeimą. Jaučiuosi gerokai pasikeitus nuo tų laikų, kai buvau išpindėjusi paauglė.

Per visą tą laiką buvo tik vienas nemalonus įvykis. Reikėjo susirinkti gydytojų pažymas, kad esu sveika. Laksčiau poliklinikoje iš vieno kabineto į kitą, nuo vieno langelio prie kito, kol staiga viename kabinete gydytoja ištraukė iš mano medicininės kortelės lapą ir perskaitė, jog aš esu sau ir kitiems pavojinga šizofrenikė bei atsisakau gydytis. Reikia gydytis, pasakė gydytoja ir vietoje pažymos ėmė rašyti man siuntimą į ligoninę. Dar atsivertė, paskaitė kažką kortelėje ir pasakė, jog pažymos tikrai negausiu. Mano paaiškinimų apie paauglystės šėliones ji neklausė. Išėjau iš kabineto jausdama, jog tikrai prisidirbau.

Pradėjau savo problemą nuo to, kad turiu mylimą vaikiną, su kuriuo draugaujame rimtai. Apie minėtą savo praeities etapą nesu jam pasakojus. Kažkada norėjau, bet nebuvau tikra, kad suprastų. Jis visada buvo geras vaikelis, klausė tėvų, buvo auklėtas griežtai, buvo vienas iš tų, kuriuos mes su paauglystės draugais labiausiai išjuokdavom. Pasakodamas apie kažkokį blogiuką jis kaip blogio įrodymą pateikė, jog blogiukas dar mokyklos laikais turėjo reikalų su policija. Nedidelis nuostolis, kad jis nežino, juk aš dabar jau kitoks žmogus. Bet kaip minėjau, jo motina yra gydytoja. Nežinau, prie kokios informacijos ji gali prieiti, ar ji gali pamatyti tą baisųjį raštą ar mano “ligos” istoriją. Girdėjau apie atvejus, kai turintys galimybę tėvai patikrina savo vaikų antrąsias puses nusikaltėlių ar narkomanų registre, nežinau, kiek jie pagrįsti. Pagal tai, kad vaikino tėvai atkalbėjo jo brolį draugauti su mergina vien todėl, kad ji iš kaimo, atrodo, kad ji galėtų pasinaudoti tokia galimybe. Bet ar tokia galimybė išvis yra, ar išvis ateitų moteriai į galvą patikrinti, ar jos sūnaus išrinktoji nėra įrašyta į pavojingų ligonių registrą? Mane taip gąsdina ta mintis, aptemdo laimę, kurią jaučiu būdama su vaikinu, atima viltį būti kartu. Kartais ji ima kalbėti apie mūsų bendrą ateitį, namus, kuriuos pasistatysim, vaikus, kuriuos turėsim. Mėgaujuosi akimirka ir staiga prisimenu tai, atrodo, jog šaukštas deguto gali sugadinti visą medaus statinę. Pastarąją naktį sapnavau sapną, kaip susitinku su jo tėvais, tvarkingai pietaujame, viskas gerai, ir staiga jo motina mesteli kokią užuominą apie baisųjį mano praeities įvykį, užuominą, kurią tik aš suprantu, ir kuri turėtų reikšti, jog su jos sūnumi viskas baigta.