O Dieve, prašau, maldauju, pabūkit šalia. Nerandu sau vietos, draugai viską nuvertina “Viskas bus gerai”, o man širdelė tai plyšta.. Situacija tokia, kad šiandien močiutė nugriuvo nuo laiptų, dabar komos būsenoje ligoninėj guli. Vilčių labai, labai nedaug. Mano vienintelė močiutė. Mano tėvas buvo alkoholikas, paliko mamą ir mane, o mama manęs išsižadėjo. Todėl močiutė nuo 4 metukų mane prižiūrėjo. O tiek nervų aš jai suėdžiau. Bet ji man puoselėjo vertybes, ant manęs niekada nėra balso pakėlus, manimi rūpindavosi, mane mylėdavo. Ir taip, klasiokai pašiepdavo, kad į tėvų susirinkimą, prisistato mano močiutė, o ne mama, bet man ji ir mamytė, ir tėvelis, ir mylimiausia močiutė. Po savaitės jos gimtadienis. Paruošiau dovaną, sukviečiau svečius, ir kalbą paruošiau. Kalbą, kurioje išdėsčiau, kaip aš ją myliu, kokia aš jai dėkinga, bet niekada to nepasakiau. Dieve, ašaros upeliais rieda, ir šį tekstą rašiau gal pusvalandį, nes sunku klaidas taisyti. Tiesiog, pasimelskit už močiutę, juk be jos aš nieko, visiškai nieko neturiu.