Labas rytas… Daznai skaitinedavau temas kaip merginos pataria vis, pamoko ir t.t. Kadangi pati nelabai turiu kam issipasakoti, nusprendziau cia. Manau sulaukti kazkokiu patarimu, papeikimo ar bala zino ko. Taigi, su vyru esame nesusituoke, taciau gyvename kartu ir auginame dukryte. Zodziu mano charakteris yra gan sunkus, sakydama sunkus tai reiskia jog esu gana pavydi, bet seip esu siltas ir mielas zmogus, visada pades, visada grazu zodi pasakys antrai pusei. Pries gera gera pusmeti su savo pavydu vos neisskyriau musu, tada susigriebiau ir kontroliavau savo pavyda, atrodo viskas puiku. Jau koki 3 menesius, o gal ir daugiau tai drasiai galiu teigti jog del pavydo nebuvo ne zodzio uzsiminto jam, bet pries savaite, parase jam moteris kur jis dirba, na zinute neautrali, bet man labai nepatiko kad zinuteje sypseneles, sakau jam “tai pas jauna kokia panele dirbi?” Jau jam aiskiai tas nepatiko mano klausimas ir atsake saltai, kad vyresnio amziaus moteris. Na ok, galvoju…. nieko ir nesakiau daugiau. Tiesa, jis dirba savaite pas ta moteri ir savaitei isvaziuoja pas drauga dirbti. Siuo metu isvaziaves pas ta drauga, ir vakar parase jog bus gimtadienis to draugo vaiko. Na as neistverusi paemiau ir parasiau jog “bus ir merginu ten ane? ” Tai sulaukiau tik zinutes “jau tas tavo pavydas man iki kaklo”. Atrasiau jam kad, “as tave myliu ir naturalu jog pavydziu, galetum bent kazkaip nuraminti” , o paskutine jo zinute buvo ” jeigu tu taip supranti meile, tada nenuraminsiu” Ir vyriskis dingo po tos zinutes, siandien irgi ignora metes…. Net neisivaizduoju kaip elgtis… Bet juk 3-4 men tikrai ne zodzio apie pavyda ne kalbos nebuvo, galejo ivertint tai kad as stengiuosi keistis, bet ne… Gal cia tik as taip galvoju, gal is salies Jums kitaip atrodo ?