patarčiau nespausti jo, tegul gerai pagalvoja, juk tai rimtas žingsnis gyvenime

Man paciai taip buvo pries vestuves. Baisiai issigandau, kad galiu padaryti klaida. Labai depresavau. Tuo paciu buvo baisu nutraukti vestuves nes viskas juk jau paruosta, pinigu kiek investuota. Zinojau, kad myliu savo suzadetini, bet vat del vestuviu pradejau abejoti. Tiesa pasakius po vestuviu, pirmaji ryta po atsikraustymo i bendra buta (iki vestuviu kartu negyvenom) ziauriai apsizliumbiau. Verkiau ir vis kartojau: noriu namo pas mama (man buvo 26m tuo metu) tai buvo kritine akimirka. Bet vyras mane suprato, nespaude. Stipriai apkabino ir kartojo, kad viskas bus gerai. Taciau po to kai issiverkiau man palengvejo ir daugiau niekada nieko panasaus nepasikartojo. Labai dziaugiuosi, kad visgi nenutraukiau vestuviu, tai butu didziausia klaida. Labai myliu vyra ir esame laimingi. Gal ir Jusu vyrukui kazkas panasaus. Tai tiesiog baime, kuria reikia iveikti. Bukite svelni jam ir supratinga, nespauskite. manau viskas turetu susitvarkyti.

po suzadetuviu susituokem po puses metu, pats viena diena nusiveze i zaksa, ale staigmena, kad pateiktume pareiskimus

o as aisku apsidziaugiau, po to pradejau galvoti, ar viskas ne per greit pas mus vyksta, atrodo cia suzadetuves, cia jau vestuves.. likus 2-3men, iki vestuviu prasidejo labai daug pykciu ir kas svarbiausia del paprasciausiu smulkmenu arba isvis is oro, kas dar stiprino jausma ir klausima, ar tkr laikas? vos ne kiekvieno ginco metu daeidavom iki tokiu pasakymu ,kad nafik tos vestuves, nesituokiam ir einam skirtingais keliais. Ilgiausiai pyktis truko 7d. kai nesnekejom, gal cia ta ytampa kalta, kai ruosies pacioms vestuvems, stengies,kad viskas vyktu kaip nori , bet kartais kas nors nepavyksta ir tada atrodo, kad viskas nebesiseka

bet viskas aciu dievui praejo labai skalndziai, gerai ir po vestuviu galima sakyti santykiai pagere zenkliai, nors ir pries tai nebuvo kuom skustis

+esu tos nuomones, kad tkr netekeciau uz zmogaus, su kuriuo pries tai nebuciau pagyvenus bent jau pusmeti ar metus, nes viena kai gyveni kartu ir kita, kai tik susitikineji, nes gyvenimas kartu parodo zmogaus visa tikraji charakteri

Iš tiesų ir man taip buvo…

Pati vestuvių labai norėčiau beveik trejus metus, o kai nunešėm pareiškimus ir ėmėm joms ruoštis, pradėjo visokios negeros mintys lįsti į galvą… Vyrui niekada to nesakiau, bet jaučiau, kad jam irgi tuo momentu visokių minčių buvo (kai su žmogumi esi ilgą laiką, tiesiog jauti jo nuotaikas ir pan.)… Bet pasakiau, kad niekam (net pačiai sau) neleisiu sugadinti to, ko taip ilgai laukiau

Ir labai džiaugiuosi, kad nepasidaviau toms silpnumo akimirkoms, nes po vestuvių viskas tik pagerėjo ir sustiprėjo Labai džiaugiuosi, kad esame kartu

as taip pat nesakiau apie savo kartais islendancias mintis ir dvejones, nes jeigu man taip vyras pasakytu, as pradeciau abejoti apie musu santykiu tvirtuma, ar vyras tkr myli mane ir panasiai.. nes cia manau, gal daugiau baime, kuri daugumai pasitaiko, rimtas zingsnis gyvenime, kai nusprendi visa likusi gyvenima praleisti su vienu zmogumi

Atsimenu tavo pirmaji posta kai rasei, jog suzadetinis persigalvojo, man labai gaila taves, uzjauciu. Ir anoj temoj ir dabar pasiteirausiu – o kokias priezastis vyras issako, kad nebenori vestuviu?

Manajam prieš vestuves irgi buvo taip užėję. Buvom jau 5 metus kartu, 4 metus iš jų gyvenom kartu, ir štai jau suplanuotos vestuvės, pareiškimai nunešti ir užėjo jam… Jo senelis, kai tik susilaukė jo tėčio, susirado kitą ir savo šeimą paliko, ta pati istorija vėliau ir su manojo tėvu, suėjo va sūnui penkeri irgi susirado kitą ir savo šeimą paliko, tai jam pasidarė baisu, kad ir jis taip gali padaryti… Labai gerai suprantu, autore, Jus kaip tokie žodžiai skaudina… Aš taip jam ir pasakiau, iškėliau sceną – viską susakiau ką galvoju, kad reikėjo anksčiau galvoti, prieš peršantis, kad mane jis nerealiai skaudina tokiom savo abejonėm, ir kad nenori- tai ir nesiženykim. Būk vyras ir apsispręsk, arba tuokiamės, arba skiriamės. Ir daugiau nebelindau į akis, išvariau jį į Taliną su draugais, kad paatostogautų, o pati specialiai likau namie, kad nuo manęs atskirai pabūtų. Ir ką,,, pasiilgo, paskui pats sako, kad nesupranta kaip čia jam taip buvo užėję. Vyrams ta santuoka kažkoks baubas atrodo, ypač kai suvokia, kad jau VISKAS tikrai VEDA, viskas SUPLANUOTA, bet dar yra šansas IŠSISUKTI, įsijungia kažkoks aliarmas pas juos Manau, kad viskas bus gerai, tik nerodykit ašarų jam, nuolat nezyskit, o kaip tik parodykit, kad Jūs galit persigalvot. Sakyk aš nenoriu tuoktis su žmogum, kuris abejoja ar nori su manim būt, palauksiu to, kuris bus užtikrintas, kadir kaip sunku būtų likit stipri. Sėkmės!

Gerai, kad jums laimingos pabaigos, as pries vestuves pradejau labai abejoti, net atsaukti norejau, taciau buvo gaila to kas buvo suplanuota, galvojau po vestuviu viskas susigules, viskas bus ok, bet buvo tik blogiau ir blogiau…

Nespauskit savo vaikino, palaukit kurį laiką, jei tokios nuotaikos jam nedings, tada tiesiog paklauskit ar tikrai nori su jumis tuoktis. Vis dėlto jis turėtų vienaip ar kitaip apsispręsti, juk netekėsite už žmogaus, kuriam kyla tokios abejonės… Suprantu, kaip jaučiatės. Nuoširdžiai linkiu, kad visos baimės ir abejonės iš vaikino pusės dingtų, gal tai tik laikinas supanikavimas

Buvo ir draugam buvo… po vestuviu viskas ciki piki.