Sveikos, merginos ir moterys.

Nežinau kaip pasakoti savo situaciją ir kaip viską nupasakoti neišsiplėtojus į kelis puslapius. Esmė ta, kad mano mylimas žmogus yra priklausomas nuo pornografinių filmų. Priklausomybė – sakysit, gan griežtas vertinimas, aš ir pati maniau, kad jam tiesiog patinka žiūrėti ir man paprašius jis sustos, kol jo neužklupau žiūrint tai net darbo metu. Atrodo, kad to jam reikia kasdien. Kalbėta labai daug kartų apie tai, jis man žada, bet tuščiai. Pats puikiausiai supranta, kad skaudina mane – iš pradžių sakiau tai ramiai, vėliau kėliau toną, šaukiau jam, kol galiausiai pradedu nuleisti rankas. Prispaustas į kampą pradeda meluoti, kas dar labiau mane liūdina. Širdyje dar mažytė viltis, kad jam tai ilgainiui nusibos (dar pakankamai jaunas – 23m., tačiau tai žiūri jau nuo paauglystės). Kad jūs žinotumėt kiek išklausinėjus esu jo, ar ko trūksta iš manęs, galbūt seksas netenkina, nors stengiuosi kaip tik galėdama – NE, viskas gerai. Pasak jį aš nuostabi ir nieko jam netrūksta. Nu ir neina man suprasti tuomet kodėl žmogus, žinodamas, kad mane tai skaudina ir žemina, varo kompleksus, verčia prisigalvoti visokiausių blogybių, tiesiog jau nebegali be to gyventi??? Merginos, kaip man elgtis? Gal esate susidūrusios su tuo? Atvirai sakau – NE BE ŽI NAU. Myliu tą žmogų vis dar, jis – geras, darbštus, padeda man, rūpinasi, į kairę nevaikšto. Gyvename kartu, mylimės kasdien arba kas antrą dieną, tad sekso jam netrūksta. Tai ko trūksta?? Matau, kad žodžiais jo neįveiksiu. Ir dabar, eilinį kartą vakar pagavau meluojant – sakė nežiūrėjo, jau nebežiūri. Tai šiandien visą dieną tyla iš mano pusės, o jis į darbus puolė, kad tik kalbėt nereiktų tikriausiai (dar priedo, tas mano žmogus be galo uždaras, tačiau per daug metų jau įpratau ir perpratau) dirba nuo 6 ryto iki dabar. Prašau patarimų apie tai susidūrusių, vyrų, moterų – KO NORS. Tik protingų, o ne “ai, palik, debilas jis”, arba “reiškias per mažai duodi” – PATIKĖKIT suteikiu jam visko. Nuolat prisižiūriu save, esu graži mergina, visad pasitempusi, aš tikrai stengiuosi. Jei nenorite išreikšti nuomonės čia – lauksiu AŽ. Aš tikrai esu kažkokioj gilioj bedugnėj. Man skaudu, pikta ir dar nežinia kas darosi. Skaičiau nemažai straipsnių, yra net gydymų nuo šios priklausomybės, negi reikės to griebtis? O gal tada tikrai neverta abiems jauniems gadinti vienas kito gyvenimų ir skirtis?