Laba vakara.

Visada buvau kitoks nei dauguma. Kai visi devėjo kelnes, aš devėjau bridžus. Kai devyniasdešimtaisiais pasidarė madingas natūralus makiažas, aš ir toliau dažiausi ryškiai mėlynais šešėliais. Visą gyvenimą stengiausi išsiskirti iš minios, tad prasidėjus Vespų madai nusipirkau riedučius, išpopuliarėjus dviračiams – paspirtuką.

Nepasakyčiau, kad buvau ar esu vienišas. Paskui mane visą laiką driekėsi pulkai merginų, kartais susidarydavo spūstys nelyginant Savanorių pr. piko metu arba eilės, ilgesnės nei Norfoj tarp 17 ir 19:30. Tik panorėjęs… visada gaudavau. Nebuvau sutikęs moters, kuri būtų galėjus atsispirti mano žavesiui ir Holivudo šypsenai.

Nesu praleidęs vienišo vakaro, tačiau neseniai viduje pradėjau jausti tuštumą.

Prasidėjo dienos, kurias leidžiu vienas, sedėdamas Lukiškėse ant suolo ir stebėdamas žmones. Nei vienas jų nepanašus į mane. Visą laiką stengiausi išsiskirti, o likau supratęs, jog tik atitolinau save nuo kitų žmonių. Neturiu bendraminčių.

Blogiausia, kad pradėjau per dažnai galvoti apie TAI. Tai nebeleidžia man normaliai funkcionuoti, nes visuomet esu įpratęs gauti atsakymus į rūpimus klausimus, tačiau niekas man dar to neatsakė.

Esu bandęs klaust merginų – nusijuokia.

Moterų – suraukia nosytę ir paspartina žingsnį.

Vyrų nesu klausęs, nepagalvokit, kad aš koks (pederastas)…

Tad, panelės, esat vienintelė mano viltis. Meldžiu, kad nors viena atsirastų protinga dama, galinti man atsakyti į šį ramybės neduodantį klausimą – kodėl šūdas visada rudas, nepriklausomai nuo to, ką suvalgau?

Suprantu, kad ne visos žinos atsakymą į šį klausimą, tad nediskriminuosiu ir padėsiu įsilieti į diskusiją: kokia linksmiausia šūdo spalva jums kada nors gavosi? Kaip ją išgavote?

Širdingai dėkoju. Labos nakties.

Damos, don’t let me be the last to know.

Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.

<div