Psichologinės problemos
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos.
Rašau čia tam,kad gauti patarimų arba sužinoti,kur galėčiau gauti pagalbos.
Man regis,kad turiu rimtų psichologinių bėdų. Anksčiau taip tikrai nebūdavo.
Tai prasidėjo nuo 12 klasės. Aš tapau žmogum,kuris iš savęs reikalauja daugiau,nei kad galėtų padaryti mano amžiaus vidutinis žmogus. Man visuomet atrodo,kad aš per mažai darau ko nors, esu per mažai pasiekus ir t.t. Nors studijuoju tai ,kas man patinka, esu nemokamoje vietoje. Tuo pačiu dirbu, darbe patinka. Bet noriu kažko daugiau, noriu padaryt kažką reikšmingo, kažką sukurti, ar tai parašyti scenarijų filmo,ar blogą kurti ar dar ką nors daryti tokio “faino”. Dar noriu pradėti skintis kelią į žmones, galbūt ieškoti rimto darbo ir pnš.
Esmė,kad turiu idėjų,bet bijau pritrūkti motyvacijos..man kartais norisi kažką daryti,o tada pradeu galvoti,kad viskas bus blogai,ir išvis nieko nebenoriu daryti…Ir dažnai dėl to jaudinuos,permąstau tai 100 kartų. Tai labai vargina psichologiškai.
Kita problema.. manau turiu ribinį asmenybės sutrikimą ( bent iš psichologijos teorijos kaitant aprašo kone 100% mane). Esmė,ka po 5 metų santykių,mano vaikinas mane išdavė ir paliko dėl mano draugės. ar pusantrų metų jis manipuliavo manim kaip žaisliuku, vis teikė vilčių, bet po to dar žiauriau elgėsi su manimi. Jis tiesiogine to žodžio prasme mane sužlugdė morališkai. Mes kartu persikraustėm į užsienį, turėjom bendrus planus ateičiai,studijoms. Bet jis po pusės metų grįžo į Lietuvą ir paliko mane ten vieną, sujaukė visus mūsų planus ir galiausiai šdavė mane su drauge. Man tas išsiskyrimas buvo vienas sunkiausiai pakeliamų dalykų.. jau praėjo 2 metai,tačiau aš negaliu prisileisti jokio žmogaus artyn… tiesiog veikia automatiškas savisaugos instinktas, nors širdyje beprotiškai trūksta artimo žmogaus ir norisi artumo, bet su juo seka didžiulė santykių baimė.
Galvoju..galbūt man reikėtų kreiptis į psichologą?.. Galbūt žinote Vilniuje kokių nors praktikuojančių,kad nebūtų kosminės sumos už seansus. Būčiau dėkinga už betkokius patarimus. Ačiū
I pirma dilema apie siekius pasakyciau kad darykit viska ko norit, bandykit! Zinokit buna kad nedrysti daryti, bijai kad nepasiseks, Jus bijot kad pritruksit motyvacijos, bet kai pradedi daryti tai aplinkybes pacios stumia i prieki. Gerai kad esat reikli sau, kad norit pasiekti kazka gyvenime. Tik manau kad reiktu uzsibrezti viena tiksla, konkretu ir jo siekti, nesimetyti i salis. Gal tai ne taip tada Jus vargins.
Del vaikino, kuris Jus paliko tai galiu pasakyti tik tiek, kad jei nepasitikesit niekuom tai nieko ir neturesit salia saves. Turit perlipt per save prisileisdama kita zmogu, paskui turesit perlipti per save kad pasitiketumete tuo zmogumi, nes kitaip draugyste bus negalima.
Ačiū už patarimus. Na taip, turiu kelias gan apibrėžtas idėjas! Realiai,kai pradedu galvoti,jų kyla tiek daug, bet baisu,kad neturėisu laiko ar neišeis,o ada motyvacija krenta žemyn. Bet labai stengsiuos bent jau kolkas padaryti vieną dalyką,kurį užsibrėžiau. anksčiau galėjau,tai ir dabar galiu!!
O prisileisti..na..stengiuos, bet labai sunku, atrodo,kad visi vaikinai nori tiesiog pasinaudoti,kad anksčiau ar vėliau jie mane paliks ir įskaudins….. Nežinau ką su ta paranoja daryti.
Norėti daryti daug – normalu, kaltinti save, kad darai per mažai – nenormalu, primena perfekcionizmą Ir ne motyvacijos trūkumas dažniausiai stabdo žmones, o nesėkmės baimė, labai dažnas dalykas. Tas beribis permąstymas tokia intravertiška-neurotinė savybė, kur yra gana slidi riba, kur prasideda kažkokia paranoja, o šiaip mąstymas yra gėris
čia toks neblogas straipsnis, kad geriau pasijaustum
dar yra knyga “Didi Drąsa”, apie pažeidžiamumo, gėdos baimę.
Bet iš savo pusės galiu pasakyti, kad problemų suvokimas ir identifikavimas skaitant informacija yra vienas žingsnis, bet dažnai nepriveda iki problemų pašalinimo, tai jeigu knygos nepadeda, verta apsilankyti pas spec.
Ir tavo antra posto dalis labai tinka į tos knygos turinį, kai mes save uždarome, užsidedam daug kaukių, šarvų, ir taip išvengiame didelio skausmo. Bet pažeidžiamumas yra būtina sąlyga nuoširdžiam gyvenimui, kaip sakoma, life to the fullest.
Kitaip sakant, su tom savisaugom lieka toks silpnų emocijų gyvenimas, mažas liūdesys, mažesnė laimė, bet taip gyvendama prieštarauji sau keliamiems dideliems tikslams
Ačiū. Būtinai patikrinsiu knygas ir straipsnį! Na, stengsiuosi kažkaip pirmiausia traukti save iš duobės per kūrybą ir idėjų įgyvendinimą, negalvodama per daug apie tuos santykius ir nesureikšminama jų prasmės gyvenime, nes jaučiu,kad tos slengiančios mintys apie nesugebėjimą sukurti santykių tempia visą mane žemyn ir kartu žlugdo motyvaciją išvis viskam, ką darau.
Zinokit kalbant apie santykius, kuo labiau bijosit tuo realiau kad pritrauksit neigiamas patirtis. Nu ir tegul iskaudina, tikrinkit zmones, neatsiverkit labai iskarto. Neimkit i sirdi jei apgaus, Jug ne Jus del to kalta busit (nebent tikrai busit). Vistiek anksciau ar veliau atsiras zmogus kuris bus Jums skirtas. Bukit atvira tik pazintim, per daug nieko nesitikekit, nepulkit stacia galva i meiles seiles.
O del veiklos tai darykit ir negalvokit kad nebus laiko ar noro. Visi mes jug zmones, buna bangu kai nori kazko o paskui jau nebenori, nesureiksminkit. Rasit nisa, kur ir noro bus ir laiko atsiras nezinia is kur
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
