Sveikos,nežinau nė nuo ko pradėts,bet jei perskaitysit ir patarsit jums skirsiu 10karmos taškų taigi,yra vienas vaikinas,su juo esame draugai nuo vystyklų laikų,beet taip jau nutiko,kad buvom nustoję visiškai bendraut ir susitikt (kas būdavo įprasta) maždaug penkis metus. Prieš gerus du metus jis man parašė,po to bendraujam kiekvieną dieną BET tik susirašinėdami,nes jis buvo man beveik kaip brolis,o per tą laika aš atpratau nuo jo ir,kad ir kaip durnai skamba,bet man dabar yra nežemiškai gėda su juo susiskambint ar susitikt nors jis to prašo vos ne kasdien. Gyvenam tam pačiam mieste,galimybė susitikt yra,susiskambinti nevisad pavyktų,bet man taiiip gėda,plius esu jį įsimylėjus,kaip suprantu kartais jis ir mane gražiai kalbina,sako,kad pasiilgo ir pan. Okey,aš pasiryžau su juo susitikt kuria diena ekspromtu tiesiog,beet (o taip ir vel) nežinau,ar išlikt natūraliai ar šiek tiek pasipuošt ar pasidažyt,ar bandyt sužavėt. O dieve koks minčių kratinys čia,nu bet blemba negaliu kaip užkniso viskas,atmazais dėl susitikimo ar skambučio ilgai negyvensiu, nes jis klausia ar aš jo vengiu aišku atsakiau ne bet mintyse galvojau,kad taip o taip. Jei kuri nors supras ką nors čia tai aš mylėsiu tą narę kaip savo kokį angelą sarga

Nu pakelkit bent