romanas su vyresniu?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Su niekuo apie tai nekalbėjau ir tikrai nekalbėsiu, nes tai labai asmeniška, intymu ir visai nėra reikalo su kuo nors tai aptarinėti, nors norėčiau išgirsti nuomonių, todėl turbūt pirmą kartą labai džiaugiuosi, kad čia yra anonimo funkcija ir galiu čia esančių merginų paklausti nuomonių, nes jūs esate labai šaunios Man 27 metai, jam 49 metai, mes esame kolegos, šioje kompanijoje dirbame jau apie 1,5 metų. Visą šį laiką tas kolega buvo labai mandagus, draugiškas, linksmas, na, viskas tvarkoje, nors aš lyg ir pastebėdavau jo įdomius žvilgsnius į mane, bet nesureikšmindavau, nes ir nebuvau tikra, ar tikrai tie žvilgsniai kažką reiškia. Laikui einant su tuo kolega labai daug bendraudavome (žinoma, tik darbe), darbe jis tapo kaip geriausias mano draugas, jis visada man pakelia nuotaiką ir pralinksmina, ir aš pradėjau jausti, kad jis man patinka, seksualiai traukia ir suprantu, kad jis yra neabejingas man. Esmė ta, kad aš suprantu, kad tarp mūsų gali būti tik toks romanas. Aš neturiu antros pusės. Jis yra laimingai vedęs, bet turbūt jį žavi mintis, turėti romaną su gerokai jaunesne mergina – manimi. Aš pati tik tokio romano ir tenorėčiau, tuo labiau, kad už kelių mėnesių aš eisiu lauk iš to darbo, ir tai tik dar geriau, nes nenorėčiau turėti romantinių santykių su kolega ir paskui dar ilgai kartu dirbti. Mane net jaudina pagalvojus apie jį ir mūsų intymumą. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad mane galėtų traukti gerokai vyresnis vyras. Kaip jūs manote, ar nieko blogo jeigu leisčiausi į romantinius santykius su juo vien dėl malonumo, trumpo romano? Ar geriau vengti? Kodėl? Na, tiesiog įdomi jūsų nuomonė, gal kažką pasakysite apie ką nepagalvojau AČIŪ
Sakote, norite pažaboti aistrą? Jos nebūtina žaboti – ją galima nukreipti kitur. Gal Jūsų gyvenimas pernelyg monotoniškas, kad psichika pradėjo reikalauti kažko jaudinančio? Tai yra būdų kaip tą jaudulį susikurti, kad nereikėtų laužyti moralinių įsitikinimų: susirasti naują hobi, susirasti įdomių iššūkių darbe, susikurti anketą pažinčių portale ir eiti į pasimatymus, etc. Bet, sakot, tuo pačiu norisi ir normas patikrinti? Nepiktai klausiu – o ką Jūs veikėte paauglystėje? Nes paauglystė yra tas metas, kai eksperimentuojama su įvairiais vaidmenimis, perstumdomos „normalumo“ ribos ir ieškoma savosios tapatybės, Jūsų amžiuje jau reikėtų gyventi pagal savąjį moralės kodeksą, o ne jį kurti ar perklausti. Gal Jums iš tiesų – pavėluota paauglystė (maišto amžius)? Taip būna, bet tokiu atveju Jums būtų labai pravartus kritiškas žvilgsnis iš šalies.
Ir Jūs darote labai grubią klaidą – Jūs labai racionaliai vertinate situaciją: tik trumpas romanas be pasekmių. Galima būtų tikėtis to, jei Jūs būtumėte st*rva be principų, o jis Jums nieko nereiškiantis vyras. Bet taip nėra. Jūs esate pasimetusi (t.y. emocijų užvaldyta) mergina, kuri bando rasti logišką pasiteisinimą veiksmams, kurie potencialiai jai yra žalingi (iš čia ir Jūsų „motyvai“ – noriu patikrinti moralines normas, niekam nepakenks. Anapus moralės tikrai nėra geriau nei šiapus, patikėkit manim). Jūs jau esate emociškai su juo susijusi („geriausias draugas darbe“) – seksas tik suintensyvins jausmus, tik kuriam iš Jūsų ir į kurią pusę – meilės ar nepasitenkinimo ar kaltės – šito nenuprognozuosi. Todėl tai nebus romanas be pasekmių.
Perfrazuosiu klasiką: jei galite nesivelti, nesivelkit. Jūsų pačios labui.
Įdomus atsakymas. Aš sakau, kad noriu tik sekso su juo, o jūs sakote, kad man vertėtų susirasti naują hobį? Kas liečia mano gyvenimą, tai jis kaip ir nėra monotoniškas, šiuo metu kaip tik daug gerų permainų vyksta darbinėj srity, aš turiu šalia savo draugus, šeimą, aktyvų laisvalaikį, keliones, aš gyvenu ne Lietuvoje, visumoj aš gyvenu gerai. Taip, man norėtųsi rimtos antros pusės, tikiu, ateityje bus ir tai. Šiuo metu esu vieniša, single, ir neturiu aktyvaus lytinio gyvenimo ir nemiegu su kuo papuola, o čia kaip tik atsirado toks kolega..galbūt tai susiję. Bet aš pajaučiau trauką jam, o ne kažkam kitam. Jei nueičiau į pasimatymą su kuo nors, tai nereiškia, kad atsirastų trauka tam žmogui, bet gal jis bus nevedęs, todėl galėsiu ramiai būti su juo?
Visa esmė, kad tas kolega yra vedęs. Ir tai viską keičia mano ne naudai, net jei man nereikia draugystės su juo, o tik trumpalaikių santykių, trumpos avantiūros. Vis tiek aš greit išeisiu iš to darbo ir išvyksiu į kitą miestą gyventi, tai pasibaigs ir bendravimas su tuo kolega ir prasidės naujas gyvenimo etapas.
Ir nemanau, kad man pavėluota paauglystė. Augau sveikoj aplinkoj, kai buvau 15 metų, mano šeima emigravo į kitą šalį, gal tai turėjo kokios nors įtakos tam, kas dabar vyksta, nežinau, bet atrodo augau, kaip dauguma paauglių, net tas persikraustymas man vyko labai natūraliai ir be didelių skaudulių.
Žmonės tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad vadovaujasi ne vien instinktais, bet ir protu. Pagal jūsų pasisakymus, jūs – labiau gyvūninės kilmės
jeigu taip būtų, tai man būtų lengviau ir turėčiau aktyvų lytinį gyvenimą.
Aš paminėjau žodį labiau, kas nereiškia visiškai. Kai permiegosite su vedusiu kolega, tada tiks žodis visiškai
Ačiū už nuomonę. To gal nebus ir tikriausiai nebus. Kuo daugiau apie tai pagalvoju, paskaitau čia nuomones, tuo labiau pradedu mąstyti, kad reikia vyti šalin visas šias mintis, nes gal man tikrai protas aptemo ir nebesuvokiu kaip visa tai yra nenormalu, o aš lyg desperate
Save gerbianti moteris niekada nesimylės su vedusiu vyrų. Ir jeigu visos gerbtų save – galbūt būtų mažiau sudužusių santuokų, kurių pagrindas – neištikimybė. Man net mintis nekiltų atsiduoti vedusiam, tačiau čia jūsų gyvenimas ir jūsų reikalas. Tik atsiminkite viskas grįžta – gėris – gėriu, blogis – blogiu. Jūs, sąmoninga moteris, prasidėsite su vedusiu, neabejoju, kad jūsų vyras pasielgs lygiai taip pat.
NELĮSK PRIE VEDUSIO-PAMIRŠK
o kodel vyrai gali negerbti saves/zmonos/santykiu? kodel visad kaltos moterys..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
