Rūkymas retkarčiais
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, gal ir keista tema, bet užsimaniau tiesiog paplepėti apie tai Tai va, kaip manot, kada žmogus tampa priklausomas nuo rūkymo? Pati pradėjau rūkyti tik bendrabutyje, prieš kokį mėnesį, einam su kambariokėm, tik tam, kad išlysti į balkoną, paplepėti, išgerti kavos lauke ir tuo pačiu užsikuriam po cigaretę Pati viena neinu, kažkokio mirtino potraukio nėra, o namie ( ten praleidžiu didžiąją dalį laiko) išvis nerūkau, arba savaitgaliais su draugų kompanija, bet ir tai retas atvejis. Kartais nesuprantu, jau tapau priklausoma ar ne, nes išties nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet tas pats procesas, kad išlysti kažkur yra pretekstas parūkyti Nu žodžiu lyg ir ne vaikas jau, bet kažkokia baimė yra, visgi priklausomybė ne juokas, tad ar jum būna taip, kad rūkot vos ne iš neturėjimo ką veikti ir tik su kažkuo kitu? Ar labai jau čia baisus dalykas?
NEpradek!
Taaaip, nuo to ir prasideda – vieną šen, kitą ten, čia po koktelio, čia prie kavytės, čia su drauge, o žiūrėk jau ir vienai visai neblogai, ir viso gero, rūkalė visam gyvenimui.
Būk gera, jeigu tu nenori tapt priklausoma, atsisakyk iš viso cigarečių… O jei tau jau dabar gaila jų atsisakyt – sveikinu, tapai priklausoma.
Tu jau priklausoma o kodel negalima tiesiog iseit i balkona ir nerukyt?
Nuo tų kelių kartų ir pradėsi. Ir mokėsi didelius pinigus, jog sau gadintum sveikatą kaip kelių draugų klausiau, jie sakė, jog rūko ne todėl, kad gera, o jog neparūkius būna bloga
Tai va, jaučiu kad lyg ir negerai darau, na ne lyg ir o taip ir yra, bet žinot, sau įsiteigi, kad čia nieko, čia aš tik dabar, o iš šalies niekas nieko nepasako, spyrio tai reikia, jaučiu kad labai reikia, nes pastaruoju metu žiauriai atsileidau ant tokių dalykų…
Galvoje randasi milijonai pasiteisinimų – ai, šiaip man nereikia, kaulų nelaužo, aš tik taip sau va kartais, kodėl turiu save varžyt, juk galiu sau leisti, ir blablabla. Sakau, nes pati rūkau ir viskas man, amen, nenoriu mesti ir viskas, o prasidėjo viskas nuo nekaltučių aplinkybių kaip ir jums. Einu parūkyt ta proga… kaip tik va kavutės su cinamonu pasidariau.
Ką aš galiu pasakyt…. Kaip po truputį pradėjau studijų laikais, taip po truputį savaime ir baigėsi tie rūkymai. O va kiti ir norėdami mest negali.
pradėjus studijuot buvo ir man panašiai, poreikio nebuvo, bet socializavimosi tikslais. lengvai atsisakiau, dabar visiškai netrūksta. tik manau, lengva užsikabint visgi, o tada jau sunku būtų mest.
Ojei kiek daug baisių komentarų. Jezzz … Panos Pirmą kartą pabandžiau parūkyt gal 14, dabar man 24, kada parūkau per kokį balių mėtinių skanių , barako laikais parūkydavau. Ir ką Ogi nieko Nėra jokio poreikio. Noriu rūkau – noriu nerūkau. Nereikia čia teigt, kad viskas – priklausomybė. Labai nuo žmogaus priklauso.
As pradejau 15… Meciau 23.. Buvo periodas kai pakutis per diena, tikrai priklausoma buvau. O po to nezinau kodel bet vis maziau norejosi. Dabar niekados pati neperku, nebent i menesi max karta baliuke parukau… bet pastebejau kad kita diena galva skauda nuo ju, toks nemalonus jausmas. Tai dabar isvis jau galima sakyti niekados niekados. Bet organizmas pats atsisake:d niekados nebuvo minciu mesti, tiesiog vis maziau ir maziau norejosi.
Tai va, kad man tas ir gavosi, jog tik tokiu būdų susibendravau su naujomis kambariokėmis, nes atėjau į jau susiformavusį ratelį žmonių, tik tokiu būdų atsivėriau žmonėms ir jie atsivėrė man. Dabar galiu neiti kiaurą dieną, bet kai ateina kambariokė ir pasako jog einam reikia pakalbėti, kai kas nutiko, automatiškai imi pakelį, nes jauti, kad bus pokalbis ir taip sakant ant drasos . Čia išties kai pagalvoji žiaurus dalykas, jog be to nesugebam bendrauti, bet kaip sužinoti kur ta riba…
Esu pora metu rukius rimtai. Po to meciau. Dar po to rukiau tik darbo metu (del ko dyrikas lb pykdavo). Dabar rukau po pora cigareciu i men. ir netelpa man daugiau nors tu ka Zodziu viskas priklauso nuo zmogaus.
Riba bus tada, kai jau ir viena griebsitės pakelio. Prisižaisite. Sakau iš patirties.
Rūkau retkarčiais, bet tikrai nelaikau savęs priklausoma. Praktiškai tik kartą per savaitę, kai su draugais būnam protmūšyje, nes smagu su draugais per pertrauką padūmoti. Na ir kartais per vakarėlius, bet retokai. Nesant tokių aplinkybių net minties neturiu, kad va norėčiau.
Ką žinau, man nėra poreikio rūkyt, nu kam to reikia? Kietesnis jauties, tipo skanu, malonu? Nė velnio. Aš ir pati draugus palydžiu į lauką parūkyt, juk galima ir nerūkant kartu pabendraut. Jei rūkymas yra būdas greičiau atsiverti kitam žmogui, gal ne ten problemos sprendimų ieškot..
Daug rūkančių man sako, jog pagarba, kad nerūkai ir pan., aš to nesureiškminu, bet džiaugiuosi, jog nors šitaip savo sveikatos negadinu ir pinigų vėjais nešvaistau.
Kai pripranti, labai sunku mest, draugai vis sako, va mesiu mesiu, važiuosiu užsikoduot, numeta porai mėnesių ir grįžta. Ir niekas juk nepradeda rūkyt nuo pakelio per dieną, prasideda nuo pamažu. Nesakau, kad po poros metų jau pakeliais cigaretes rūkysit, bet kas čia žino.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
