ech,būtų gerai su savo vyru tokį ryšį turėt, kai jūs su gyvūnais…

SUPANAŠEJAM

o as su savo suniuku is viso normaliai “pasikalbu”.Visada dar pagalvoju,gal as praeitam gyvenime buvau suniu,kad taip moku su savuoju susiaiskinti…..O,kad supanasejam-tai faktas.Mano suo pasiziuri i mane,jeigu as ta valgau,tai reiskia ir jis ta pati valgys….jokiu isimciu.Kartais ziurint net atrodo kvailai..

turiu daug gyvunu ir su visais jais jauciu toki rysi, kokio nejauciu daugeliui zmoniu. man beveik nereikia draugu, kadangi pilnai ta poreiki patenkina bendravimas su savo augintiniais. paskuti kasni megiamo deserto atiduodu ir esu laimingesne, nei ji pati suvalgius.

mano sunys elgiasi panasiai kaip vilijos, turi savo kalba ejimui pasivaikscioti, miegui, valgiui, gerimui ir pasiglebesciavimams. sunys pirmi supranta, kada man liudna, ypac pitbuliukas, kuris avatare uzdetas kaip tik. jis tikras terapiautas, taksas taip pat.

katiniuku neisskiriu, jie visada zino prie kurio lango ju lauksiu…

Be abejonės tarp šeimininko ir augintinio yra ryšys, taip ir turi būti. Vienintelis minusas, kurį matau turint augintinį, kad jie negyvena tiek, kiek žmonės Labai liūdna…

lialka, kokios grazios tavo istorijos… aš irgi turiu katiną, labai jį myliu, tik jo dėka sužinojau, kiek manyje švelnumo..

faktas, kad rysys yra, mano stafas supranta viska is judesiu, nuotaikos, verkia prie duru kai as dar net nespeju ivaziuoti i kiem, bet jaucia, kad esu salia, jaucia, kai ruosiuosi i kelione, pries pora dienu cypalioja..

Gyvenimo be gyvūno neįsivaizduoju geresnio draugo už savo šunį nesu turėjusi labai protingi padarėliai, tik vienas trūkumas, kalbėti nemoka…bet akys viską pasako

blueberry, aciu tik ziauriai gaila kad jos nebera buvo toke istorija kad ji atsivede 3 kaciukus du atidavem o trece katyte pas mus biski uzsiliko ilgesnem laikuj, matematikos mokytoja jos norejo, bet ji triest pradejus buvo tai triedzencios atiduot nenorejom,per ta laika mokytoja kita kitiniuka rado o musu taip ir pasiliko pas mus, mamyte (kate) jautesi blogai tai ja pas veterinara nuvezem krioke siaubingai masinoj (ko iprastai nedarydavo) ir pas ja vezi rado tai teko migdyt, nes procentas buvo labai mazas kad bus gyva, nes vezys puse stuburo apsivijes buvo na ir dabar turim neviso proto mazaja, kuri sienom lipa, drasko kojas ir seip visur myza. dar kaskada visai neseniai ziurke turejau, protingas gyvunelis buvo, pasaukus vardu is namuko islysdavo, niekada nekasdavo, ir seip kadangi plikas buvo kaip oda susipurvindaro, nesdavau ji i vone ir su kkojne slape valydavau nugaryte jis atisedes man pirsta,ranka laizydavo, bet gaila kad pirmas man jis toks buvo ir nezinojau kad dantis kirpt reikia ( gyvunu parduotuvej nepasake) ir jis kudo ir nebeturejo jegu ir buvo per velu ji isgelget. dar turiu du degucius, isdyke padareliai ir labai draugiski, tik gaila kad stipriai kanda

dar turiu vezlius vandeninius, bet jie nelabai man patinka, negalima ju paglostyt o ir seip jai i pirsta ikas tai be mesos gabalo liksi, zuvytes sis tas geriau, jauciu ju meile kada keliu rana virs akvariumo, nes turbut jau zino kad valgyt duosiu, o ir seip kaipm prieinu arciau sale stiklo plaukioja visaip dar peliuka, jis manes bijo, bet vistiek jy labai myliu, neseniai nupirkau jam ratuka, kuriuo jis labai dziaugiasi tik gaila nera toks protingas kaip mano buvusi ziurke, ziurke nej sysiaus nei kakio ant rankos ar kur kitur apart kraiko nedrysdavo palikt, o sitas siknius toks jausmas kad su malonumu apslapina man ranka dar planuoju susitaupyti pinigu ir pirkti drieza