jis mane labai myli, rupinasi, demesingas ir t.t. Siaip kaip zmogus normalus. Jei as jam ta pati jausciau, tai butu pasaka. Bet gal neverta meiles ieskoti kitur, nes gal nieko ir nerasiu, o cia salia toks zmogus. Gal dar geriau, kad nedegu is meiles, o tiesiog ivertinu ji kaip zmogu, kazkiek patinka/traukia ir uztenka? mes draugavom apie metus, issiskyrem mano iniciatyva. nebebendravom, mazdaug po pusmecio jis vel pradejo rodyti demesi ir nori buti kartu ne siaip, o nori musu bendros ateities ir t.t.. o as net nebezinau, man 24m., nieko aplink nera, tai gal jis yra mano ateitis. kazin kuo baigiasi tokios draugystes, santuokos… aisku, dabar ir nepultumem i santuokas, bet jau vien pradet draugauti – jam cia reikstu labai daug ka ir detu pastangas ir viltis. o as pasimetus, nenoriu ir zaisti, bet ir vienises likimo nenoriu, dar mastau kaip cia sunku susirast normalu gera mylima vaikina, tai gal verta, ar nelabai…