Ammm tikriausiai labiausiai pasimato kaip antra pusė elgiasi visame kame, kas susiję su buitimi: ar tvarkosi paskui save (susideda rūbus į spintą, nuneša lėkštę į kriauklę, suplauna indus, šveičia klozetą ir t.t.), ar gamina valgyt, ar negeimina visą savaitgalį (gal kitoms netrukdo). Be to į gyvenimą įsiliejus buičiai, nustebtumėte kaip viskas keičiasi ir tikrai tiek moterys tiek vyrai labiau atsipalaiduoja, nesistengia taip, mažėja romantika, pasimato mūsų visų labiau slepiamos/slopinamos savybės, kurių nenorime atskleisti susitikinėdami.

Tad jei gali sugyventi su visu šitu, bet pabrėžiu, kad sugyventi IR toliau būti laiminga, mylėti, kalbėtis, užsiimti seksu, turėti gerą laisvalaikį, tada gali galvoti apie ateitį.

Jeigu aš būčiau apsigyvenusi su vaikinu ir pamačiusi, kad jis yra nevala, nesitvarko, tikisi, kad viską darysiu aš ir tvarkysiuos ir valgyt gaminsiu, man to būtų visiškai užtekę pasakyti NE. Negaliu pakęsti, kai vyrai laiko moteris tarnaitėmis namuose. Taip, kad apsigyvenusi, galite pamatyti daug redflagų Aš, kai apsigyvenau su savo tuometiniu vaikinu, dabar jau vyru, pamačiau daug teigiamų dalykų, bet tikrai buvo ir neigiamų, tokių, kurių nematai/nesupranti, kol tik susitikinėji. Tikiuosi atsakiau į Jūsų klausimą.

As negyvenau su vyru, man nepriimtina but sugyventine n metu

Man atrodo, tokius dalykus kaip tradicinis pareigų dalijimasis pagal lytį, netvarkingumas, nevalyvumas, nebuitiškumas, nemokėjimas tvarkytis su finansais, skūpumas galima pamatyti ir nepagyvenus. Kaip ir daug kitų svarbesnių dalykų. Kažkokių smulkesnių niuansų nematai.

Bet tiesiog gyvenant kartu žmonės tampa kasdieniški, jie yra buityje, būna ir pavargę, sergantys ir pikti – visokie. Man patinka posakis: “Niekas nebūna išmintingas ir gražus septynias dienas per savaitę”. Su tuo ir susiduriama. Ir nesakyčiau, kad štai, susitikinėdami žmonės dirbtinai vaidina. Tiesiog būnant kartu nuolatos ir tiesiog susitikinėjant natūraliai elgiamasi kitaip. Pvz., neinam į pasimatymą, jei sergam. O namie – esam kartu. Į pasimatymą neinam su treningais, o namie būnam. Būdami diena po dienos kartu, gal ne taip pasiilgstam, kaip susitikinėdami porą kartų per savaitę. Ir aš to nevertinu blogai, atseit “apsileido” ar “nebesistengia”. Man patinka, kai namuose žmonės elgiasi laisviau, daugiau sau leidžia, yra gyvesni, natūralesni, ne tokie “paradiniai”. Tačiau su pasikeitimais reikia susigyventi, pereiti tam tikrą “apsišlifavimo”, vienas kito priėmimo kaip gyvų žmonių su ydomis etapą. Jei esi tikras jausmais, jei abu pasirengę lanksčiai formuoti santykius, reaguoti vienas į kito poreikius, jei buvimas suvokiamas ne tik kaip “aš” ir “poreikius privalantis atitikti kitas”, bet kaip “mes”, “aš ir jis (ji)”, manau, įmanoma tikrai prisitaikyti ir prie blogų dienų, ir prie keistų įpročių. Ir jei abu gali ir nori, yra protiškai, emociškai yra brandūs ir valingi, nėra taip jau būtina pagyventi kartu. Tiesiog tai etapas, kurį išgyveni arba santuokoje, arba iki jos.

Tikrai taip, pamatai žmogų,koks yra tik su juo pagyvenęs. Dar jeigu nesutvarkytų, man būtų dar dar, nes ir pati neinu kasdien su skuduru, bet kai nesitvarko ir dar tau knisa protą nuolatos 🙄

Dažniausiai po ilgų pasitampymu ir apsigyvenus išsiskiriama

Bent man labai daug keitesi, pradejus gyvent kartu. Kai susitikinwjom, net kai jis jau likdavo nakvot, buvo pedantu pedantas, ruvai sulankstyti, lova sutvarkyta, tik pavalgom lekstes is plautos ir taio gerus metus. Bet kai apsigyvenom viskas pasikeite, rubus gali sandeliuot kruvij, o indai rugt iki kito ryto. Todėl turiu laikas nuo laiko primint apie tvarka. Kitas dalykas maisto gamunimas, as nekenciu gamint, musu mityba skiriasi, o ir as valgau gerokai maziau. Todel mane uzknisa “o ka valgysim”, “pasidarom uzkandziu” ir pan. Nes man vienodai ka valgysim, as galiu nieko nevalgyt arba prikimstu sudeleku ir but soti, o jam reik normalaus maisto, jis eina anksti miegot ir keliasi pries 6. O as naktinetoja ir miegu bent iki 8val d.d ir iki 10-11 savaitgaliais ir cia jau beda, nes uzknisa, kad rytais pazadina, i vakrais as negaliu uzsiimt tuo kuo seniau. Tu niuansu yra dar dar ir dar. Ir tik tai kaip moki su tuo susigyvent, rast kompromisa garantuos ar busit abu patenkinti, kitu atveju arba amzini barniai arba skyrybos

Sakyčiau priklauso, kiek laiko praleidžiat kartu. Jeigu susitinkat beveik kasdien, savaitgaliais vienas pas kitą – turbūt didelių staigmenų nebus. Bet jeigu jau tiek laiko kartu, tai nesuprantu principo nesikelti kartu gyventi, juk savaitgaliai vis tiek kartu, kažkoks vaidinimas gaunasi nemanau, kad apsigyvenimas kartu reiškia, kad “amžinai būsit sugyventiniais”

As jau geriau amzinai buciau sugyventine negu tuokciausi kartu nepagyvenus.

Man seimos kurimas prasideda nuo apsigyvenimo kartu, o ne vestuviu. Ir realus kasdieninis gyvenimas man svarbiau negu santuokos konceptas. Susituokti lengva, o ismokti buti su zmogumi, islaikyti santykius, susigyventi su rutina, jau sunkiau. Ir esme tame, kad siais laikais santuoka tam jokios itakos nebedaro.

Aš su pirmuoju savo vaikinu draugavau nuo 15 metu, įsimylėje iki ausu buvome, viskas kaip pasakoje atrodė. Buvom ir “gyvene” kartu pora savaičiu atostogu metu ir šiaip savaitgalius leisdavom kartu, jokiu nusiskundimu neturėjome vienas kitam. Kai suėjo man 18ka pradėjom kalbėt apie vestuves ir t.t ir dar po metu apsigyvenom kartu. Nu ir po keliu mėnesiu išsiskyrėm vien dėl buitiniu dalyku, nes apsigyvenus kartu atrodo visiškai pasikeitė žmogus. Taai labai džiaugiuosi, kad nesusituokėm pirma ir tik tada apsigyvenom kartu (nes toks planas buvo iš pradžiu) kitaip būčiau buvusi 19 metu ir jau išsiskyrusi

Tai esu 100% už “pasibandyma” pagyventi kartu prieš vestuves, nes kitaip tai grinai loterija. Vieniems pasiseka, kitiems ne.