Santykiai ir aš
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, man 22 metai, pirmąjį savo vaikiną susiradau 21 metų. Draugaujam ligi šiol, jau 11 mėnesių. Ir aš vis negaliu patikėti, kad tai ne sapnas, atrodo, kad man negali taip sektis, nes gyvenime niekad nebūdavo taip, kad viskas būtų gerai, o čia vaikinas, kuris mane be galo myli, brangina, jis toks, apie kokį visada svajojau. Bet man vis atrodo, kad negali būti taip, kad viskas bus gerai, aš pratusi, kad kažkas anksčiau ar vėliau būna blogai, todėl kankina mintys, kad “gal visa tai tik laikina”, “o kas jei mes išsiskirsim” ir pan… Ir šiaip, kartais manau, kad jis vertas geresnės…. Kaip išsivaduoti iš šių minčių? Gal čia tik žema savivertė kalta? Ar kažkas daugiau tame slypi, kaip manot?
niekad nesupratau tokių minčių ir tokių klausimų. kaip bus taip, ko dabar čia galvą sukt tokiais kliedesiais.
bus kai bus,jei kankinsi save tokiom minim,tai taip ir bus,nes mintys persiduoda elgiasiu,mimikom ir t.t. gali pati pakenkt jusu santykiam..uz tai ir sakoma,kad prisisnekama..
Na aš galiu pasakyti, kad kai perskaičiau, tai pagalvojau, kad pati tai rašiau. Nes panašiai jaučiausi gan ilgai ir dabar kartais taip jaučiuosi.
Bet visada stengiuosi kuo mažiau galvoti apie tai kas bus jeigu bus, o mąstyti apie tai kaip mums dabar, būtent šiuo metu yra gerai. Nesvarbu kas ateityje bus, tebūnie, vis tiek to negaliu pakeisti ir gyvensiu toliau.
Esu skaičiusi knygą, kurioje buvo rašoma, kad mūsų mintys labai įtakoja mūsų gyvenimą, kaip mes galvojame (pozityviai, ar ne) taip mums ir būna. Tiesiog tos visos mintys pirmiausia paveikia nuotaiką, po to veiksmus ir galu gale atsitinka tai, ko mes labiausiai bijojome.
Patarimas tau, mažiau galvok apie neigiamus dalykus, džiaukis šią akimirką. Juk kiekviena mergina svajoja turėti savo princą. Jeigu būsi pozityvi,su šypsena, gerai nusiteikusi, jis visada tave mylės
Labai ačiū už atsakymą Laukiu dar nuomonių
Aš irgi va metus su vaikinu. Kažkaip tai pirma tokia draugystė, kai dar nenusibodo, nes prieš tai iki pusmečio ir viskas, norėdavau nusišaut. Niekad nemaniau, kad aš jam per prasta, ar jis man per prastas (šitas gal labiau ). Bet visada yra bet. Būna tokių minčių, kad nusibos, kad čia laikina.. Kad galiausiai jo minusai nusibos taip, kad negalėsiu gyvent su juo. Na bet kol gerai, tai gerai. Nesiskundžiu. Palieku tai ateičiai.
Man lygiai tas pats, suprantu tave autore labai, tiesiog gyvenk tuo gerumu, neisileisk blogu minciu i galva ir leisk sau buti laiminga , sekmes!
Na tikrai saviverte matyt nera labai auksta, jei jauciates nenusipelniusi buti laiminga ir tureti vaikina toki apie kuri svajojot Gal esat ipratusi, kad nesiseka?
Deja, taip…
Ir šiaip atrodo, kad gal aš tik gaišinu jo laiką…
Tobūlų satykių ir žmonių nėra, tai laikina ir kažkada viskas pasikeis. 11 mėnesių dar toli gražu suprasti kas išties jus sieja. Beto niekada negalvok,kad kažkam esi per prasta, kad tau kažkas per geras.. Siūlau tiesiog susikoncentruoti į santykius ir negalvoti,kad ka-kada išsiskirsit, nes gal tiesiog tas žmogus tau atsibos ir po kurio laiko tu būsi iniciatorė skirybų. Sekmės tau
Džiaukitės tuo, ką turite. Jau nuo seniausių laikų žmonės vis trokšta kažko geriau, nei yra. Bet ar dabar nesate laiminga? Matote jį laimigą? Vadinasi jums abiems gerai. Gyvenkite ir džiaukitės.
Jetau, kaip puikiai tave suprantu… Aš ir dažnai pagalvoju, kad negali būti taip gerai. Vis tiek ateis tokia diena, kai meilė iš jo pusės dings, atšals, arba kad išduos mane… Tikrai suprantu, kad absurdiška apie tai galvot, bet kitaip neina Čia tikriausiai dėl nepasitikėjimo savimi, o ir jis mano pirma meilė, nesu patyrusi išsiskyrimų, kuomet tikrai vaikiną mylėčiau, todėl ši mintis man katastrofiškai baisi Žodžiu, iš šono tikrai juokinga
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
