Santykiai po išdavystės
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Tiesiog nežinau nuo ko pradėt.Viduj viskas verda ir atrodo nėra ko griebtis.Neturiu kam išsiliet,o taip norisi,tad nusprendžiau parašyti čia..Praėjus lygiai 4 metams draugystės,vaikinas išdavė su kita.Skyrėmės nelabai taikiai, nes buvau labai įskaudinta, žemė slydo po kojomis..Bandžiau ir keršyti, ir ko tik nedariau apimta pykčio..Tas jausmas kai tave palieka mylintis žmogus man buvo tolygus artimo žmogaus mirčiai.Tuomet smukau ne tik emociškai,bet ir fiziškai :bemiegės naktys,sujauktos dienos,nevalgymas,krentantis svoris,išsiblaškymas ir t.t.Man tai pats šlykščiausias jausmas gyvenime,kokį tik teko pajaust per visus 23 metus.Bet vis nenuleidau rankų.Rašiau laiškus apie mūsų draugystę,siunčiau nuotraukas,kurių jis nebuvo matęs,rašiau apie savo išgyvenimus,norėjau parodyti,kad jis man vistiek išliks svarbus,žinojau,kad turiu išbandyti viską.Tačiau kiek besistengiau, viskas buvo veltui..Bet ilgai laukti nereikėjo,jų keliai greitai išsiskyrė – jis metė ją,o mes vėl susibendravom.Nors ir prisiekiau sau,kad niekada gyvenime neatleisiu,nesižeminsiu-vistiek negalėjau atsilaikyt.Jau lyg ir buvom susitaikę,bet jis turėjo išvykti į užsienį keletai mėn.Tad kai tik išvyko,bendravimas per atstumą buvo tarsi susipažinimas ”iš naujo”.Elgėmės lyg niekur nieko,neprikaišiojom praeities ir neskaudinom viens kito.Širdy taip gera buvo – atrodo išgaravo visos nuoskaudos,pyktis, pradėjau ne tik normaliai maitintis,bet ir sportuoti..Bet nepraėjus 2mėn,jis paskambino ir pasakė,jog grįžta..Manęs tai nei kiek nenudžiugino,viduj atrodo kažkas sustojo..Akyse iškart iškilo skyrybų prisiminimai,ašaros,skausmas,bemiegės naktys ir tas nežinojimas ką tavo žmogus veikia..Nežinojau kaip viskas bus kai jis grįš,kaip toliau bendrausim,o svarbiausia- kur reiks rast jėgų vėl pasitikėt..Na ir jis grįžo..Buvo šaltokas,nesijaučiau, kad kažkas manęs pasiilgo ir nori tuojau pat apkabinti,nepaleisti iš glėbio..Susitikom gal tik po poros dienų.Iki šiol bendraujame..Bet jaučiu, kad nelabai kas keičiasi..Pasakiau jam,kad kol buvo išvykęs,jaučiausi reikalingesnė, negu dabar..Jo sms ir visas bendravimas šaltas.Dažnai sakau,jog neįsivaizduoju gyvenimo be jo,kad myliu ir nebenoriu daugiau prarast,o jis vis numykia kažką,net neatsako tuo pačiu..Lietuvoje jis daugiau nei savaitę,o nuo to laiko nebuvo nei vieno vakaro,kad neverkčiau.Degu noru kažką keisti,įnešti į draugystę džiaugsmo,o ne liūdesio,siūliau jam nueiti į spa,paplaukioti baseine,o jis vis išsisukinėja.Vis bandau susiimt,kad tik neprikaišiot jam..Nežinau iš kur gaut jėgų pasitikėt toliau,nes kaip paranoikė vis skambinėju,ieškau..Kažkada nepakėlė ragelio,tai ėmiau drebėt,o akys tuoj ašarom apsipylė..Bet geriausia,kai vėlai vakare važiavau namo ir pamačiau toliau važiuojančią panašią mašiną,sukančią į tos buvusios panos kiemą,tai pasileidau važiuot paskui,kol pamačiau,kad numeris visai ne toks..Širdis 100km per valandą pradėjo daužytis ir vėl puoliau į ašaras.Nežinau kaip toliau tvarkytis su savim…
Nelabai suprantu tada koks šios temos tikslas jei kiekviename komentare jį gini. Čia yra pasibaisėtina situacija jis tave išdavė ir tave paliko,o tu dar keliais dėl jo šliaužiojai… nu ir argi nepanašu į kilimą. Daugiau savivertės reikia turėti tada tie kilimai paskui tave lakstys, o ne į tave kojas valysis )
Bet kokiu atveju ginate ji.Kam?
Juk santykiai vistiek pasikeicia.
Labas,
Nepavydėtina situacija, iš tikrųjų, tačiau šiuose santykiuose perspektyva iš tiesų labai maža, ir kiek aš matau iš jūsų pasakojimo, iniciatyvą į santykius dedate jūs.
Dabar paaiškinsiu jums savo nuomonę.
Jūs su vaikinu draugavot 4 metus, jūs jį mylėjot, ir neįsivaizduojat iki šiol gyvenimo su kitu žmogumi. Okei, čia viskas logiška. Jis jus išdavė, ir, sprendžiant iš konteksto, jus paliko dėl kitos, t.y., čia nebuvo vienos nakties nuotykis. Tarkim, ten tarp jų nieko nepavyko, ir vaikinui tiesiog buvo patogu grįžti pas jus. Jis tiesiog žinojo, kad jis jum reikalingas, jūs juom rūpinsitės ir jam tiesiog apsimokės turėti tokį žmogų pašonėj.
Aš tai sprendžiu ne dėl to, kad išdavystė čia jau pasmerkti santykiai – ne, net po išdavystės įmanoma viską gražiai suklijuoti. Aiškus rodiklis yra jo apatija. Po tokių poelgių, vaikino užduotis yra duoti jums suprasti, kad jūs jam rūpit ir kad jis gailisi, padaręs didžiausią gyvenime klaidą. Jis taip elgiasi? Kiek matau, ne. Kodėl? Nes jūs bandėte “baidytis”, kaip sakote, rodyti principus – nepavyko. Tada jūs nusileidot, ir tiesiog įvedėt į jūsų santykius “patriarchatišką diktatūrą”, kur jūs tiesiog tapote auka.
Jūsų vaikinas, švelniai tariant, naudojasi jūsų silpnumu bei atsidavimu, ir, jeigu jis jūsų jau neišdavinėja, tai artimiausiu atveju to tikrai turėtumėte tikėtis.
Mano nuomonė jau kaip ir aiški – nors ir sunkiai, bet kaip ne kaip bristi iš šių santykių kuo greičiau.
Sekmės ir stiprybės.
Tiesiog gana skaudinti save. Jus pati tai darot istisai vis prisigalvodama visko, stengdamasi, abejodama juo,. Laikas padeti taska ir eiti toliau, suprasti, kad tai turi likt praeity ir jusu laukia kur kas geresnis gyvenimas ir geresnis vaikinas
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
