Santykiai su buvusiu
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Išsiskyrėm, praėjo puse metų, atsitiktinai pradėjom bendraut kaip draugai. Žinau, kad vis dar patinku jam. Kai būnam kartu labai mielai elgiasi. Šventėm jonines pas jį. Norėjau net nevaryt, bet jis parašė, klausė kada atvarysiu tad nuvažiavau. Buvo labai dėmesingas, prieina apkabina, pabučiuoja, laiko už rankos. Miegojom kartu, nieko rimto nebuvo, tik glamonės. Toks jausmas, kad draugautume vėl. Sakė, kad myli mane, pasiilgo ir t.t. Bet po joninių jis jau dvi dienas tyli, jokių žinių… Sušiktai jaučiuosi, kai leidžiuosi su vaikinais, nes visad net nesibučiuoju su vaikinu, jei su juo nedraugauju, o čia kažkaip taip gavosi…Ir dar dabar jis tyli. Einu iš proto… Aš irgi tyliu, nieko nerašau, neskambinu. Tokia keista situacija, net nežinau ką galvot. Neina tykėt, kad jis manimi naudojasi, tikrai nee.. Kažkas truputį negerai. Bet parašyt ir paklaust nedrįstu. Nežinau ką daryt…
o tu imk ir parasyk, issklaidyk visas abejones
Va per tokius mąstymus kaip autorės, ir prapi**u, atsiprašant, savo pirmąją meilę. Irgi buvo panašiai, bet gi kur aš rašysiu, laukdavau iniciatyvos iš jo pusės, blem, gi jis irgi žmogus. Pagalvok ir apie jį, ar tau lengva apie jausmus šnekėt? Ne? Tai gal ir jam sunkoka. Leistų man kas atsukti laiką, niekada to žmogaus nebūčiau paleidus iš savo gyvenimo. Tik po daugelio metų, kai turėjom progą pašnekėt viską išsiaiškinom, ir paaiškėjo, kad jis bijojo mano – ,,ne”..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
