Si tema bus apie santykius su mama😒

Su mama niekad labai gerai nesutarem, buco visko. Tai geru, tai blogu akimirku. Bet pastaruoju metu musu santykiai labai blogi. Ji visad budavo tokia, kad viskas turi buti pagal ja. Siandien buvome parduotuvej. Ten labai greitai susisukome, tai sakau “Tu vaziuosi su vienu autobusu namo, o as su kitu, nes vaziuoju pas drauga” Tai iskarto veidas surauktas ir sako “Tai ko iskart nesakei? Buciau nevaziavusi” Sakau “Tai prasei tave palydeti, palydejau, o kol ilipsi i autobusa, kartu palauksiu” Ji labaaai negatyvus zmogus. Su ja negalima pajuokaut, pakalbet. Tiesa sakant, net nenoriu su tokia bendrauti, ji atstumianti labai asnenybe. Mano draugo mama visad siltai priiima mane, visad linksma. Labiau net noreciau lygiuotis i ja. Nuo mazumes turejau baime, kad nebuciau tokia, kaip mama. Visad nepatenkina, nejuntanti laimes (Depresyvus zmogus), susiraukus ir sureiksminanti viska. Jauciu, kai tampu tokiu zmogumi, nors visai to nenoriu, bet priesintis negaliu. Tiesiog buvimas su mama mane spaudzia, o man 17-niolika, mokslai dar. Eiti tikrai neturiu kur. Bet tiesiog nera noro su mama bendrauti. Ji niekas nepaklaus, kaip man sekasi, kaip tas, kaip anas. Tiesiog jau viskas turi buti padaryta cia ir dabar. Tas jos surauktas veidas, mane jau vemti vercia….