Santykių krizė
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Beveik 10 metų kartu gyvename. Vaikų neturime, savo būsto taip pat. Jaučiu, jog greitai ateis laikas skirtis, nes abu esame nelaimingi. Dabar tik plaukiame pasroviui. Patarkite, kaip išsiskirti? Trūksta ryžto
Esu tokioje pat situacijoje jau 6m. Nesijauciu su juo laiminga, kaip ir matau as jo laimingu nepadarau. Esu tikrai labai mylima ir gerbiama, bet mano jausmai jau senai atsalo jam. Jau senai svarstau apie skirybas, bet bijau, kad tokio gero zmogaus daugiau nebesutiksiu. Man taip pat truksta ryzto, nors ir puikiai suprantu, kad laikas eina kaip ir mano jaunyste.
propoguokit poliamorinius santykius
Autore, dėl ko nelaimingi? Jaučiat, kad jis ne Tas jūsų žmogus? Ar kad nėr vaikų, šeimos pilnatvės?
Jaučiu, jog ne tas žmogus, matomai. Su juo gyvenu gal iš įpročio ar praeities atsiminimais. Bijau su juo kurti šeimą, nes abejoju, jog jis bus geras tėvas vaikams ir galėsime visi juo didžiuotis. Dažnai dėl jo jaučiu gėdos jausmą, o ne pasididžiavimą. Kartu neturime jokio laisvalaikio, tik buitį, kuri ir taip atskirta, nes kiekvienas rūpinamės tik savimi.
Ar ne laikas apsidairyti aplinkui placiai atvertomis akimis? Manau, kad neuzilgo pamatyste ta, su kuriuo gyvenimas bus kur kas idomesnis ir nereikes plaukti pasroviui. Svarbiausiai savo viduje atsiriboti nuo dabartinio isikibimo i vyra ir kai busite laisva savo vidumi – viskas prades sektis. Tiesiog, i jusu dabartinio draugo vieta niekas negali pretenduoti, nes vieta uzimta. Ir nor tai blogi santykiai, bet vieta vis tiek uzimta.
Išgyvenu tokias skyrybas. Gal jaučiuosi ir geriau, bet patikėkit, kol kas tai nėra palengvėjimas. Jau geriau skirtis, kai išduoda, bent būtu priežastis nekęsti.
Nenoriu nekęsti. Noriu, kad abu būtume laimingi ir sukurtume šeimas, jeigu ne kartu, tai bent atskirai.
Matau, kad dar nesate tvirtai apsisprendusi dėl skyrybų. Bet kažkas šalia jo vis dar laiko? Nėra jis beviltiškai blogas partneris? O kai pradėjot bendrauti, koks jis buvo? Aš daugeliu atvejų esu už santykių saugojimą, už pastangas kažką keisti, kad būtų geriau – vat kai pasistengus kažką keisti niekas nesikeičia į gera, tada galima skirtis, nes nebus graužaties po to, kad “gal kažko nepadariau, gal nebuvo taip blogai…”.
Šalia laiko gražūs atsiminimai, kai draugystės pradžioje skraidžiau padebesiais. Dabar vis dažniau jaučiu, jog jis neatitinka mano lūkesčių ir man be jo gali būti lengviau pasijusti laimingai. Jis yra teigiamas žmogus, tik gali būti, jog aš jį peraugau, o jis liko vietoje ir nepatobulėjo.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
