Tai vat esu nepavydėtinoje situacijoje.. Su draugu esam jam pusę metu kartu, bet to dar nesakiau savo šeimai. Tiesiog tragiškai kišasi į mano asmeninį gyvenimą ir nori, kad viskas būtų pagal jų pasaulėžiūrą. Nuolat stumia ant mano draugo, na aš kaip su juo būnu ir sakau, kad eisiu su juo kavos išgerti, susitikti ar panašiai, tada prasideda, tu su tuo bemoksliu? Per mūsų namų slenkstį jis nei kojos neperženks. Labiausiai pjauna dėl to, kad nesimoko nestudijuoja na jis dirba, nesako, kad ne niekados jau nestudijuos, bet dabar viskas taip susiklostė… ir man jis nuo to netampa blogesnis ar geresnis žmogus. Kadangi senesni vaikiną studijavo universitetuose, bet tai tikrai jiems proto daugiau nesuteikė, nei asmeninėmis pokalbių temomis, nei apie gyvenimą ir aktualijas. Žodžiu palyginus su mano draugu jie tikri kliunkiai buvo.. Tai pagrindinė mano mamos tema, kaip jam pardavėją reikia susirasti, kad aplink mane nesisukiotų.. Kai reikia kokios paslaugos, na pvz variau technikinę ir reikėjo mano mašiną paremontuoti, tai jau sako paprašyk berniuko. Kai kur nuvežti, paprašyk berniuko, bet kai taip tai jis tikras nevidonas Kaip man su tuo kovoti? Mamą savo myliu, bet draugą irgi. Jei sužinotų kad draugaujam infarktą gautų, situaciją pablogina mano sesė. Kurios draugas labai sėkmingas medikas iš pasiturinčios šeimos… Kuo visi labai didžiuojasi.. Nors jis net lemputės persukti nemokėtų, bet jis mediciną studijuoja…